„Darbo grupė spręs Rolando Pakso likimą„, „Rolando Pakso sugrįžimas“, „Rolandas Paksas laimėjo„, „Rolandas Paksas pralaimėjo“ ir t. t. Bus ar nebus leista jam balotiruotis, turi jis atsiprašyti ar neturi – mirtinai išūžusios ausis frazės. Tiek paties personažo šalininkų, tiek priešininkų argumentacijos logiką lemia ne rūpestis valstybės teisine sistema ir politine sveikata.
Mūsų dvasia
Lietuvos Konstitucijos šamanai iš Konstitucinio Teismo (KT) pastaraisiais metais tiek savo, tiek juos įtraukti žūtbūt siekusių politikų ir interesų grupių iniciatyva atpigino šiaip jau visiškai normalią ir įprastą Vakarų teisės tradicijoje sąvoką – spirit of the law (įstatymo dvasia).
Savo ankstesnio „išaiškinimo išaiškinimu„ KT prieš kelerius metus, vienos įtakingos kompanijos užsakymu, bandė sutrukdyti Seimui atlikti Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimą ir ženkliai prisidėjo prie to, kad šiandien ši institucija toliau dirba prieš visuomenės ir valstybės interesus.
Savo „pusiau nėštumo“ konstatavimu, pasakant, kad Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas prieštarauja Konstitucijai, bet rinkimai bus teisėti net jo nepataisius, – paliko politikams galimybę keletą metų kvailioti ir nieko iš esmės nepakeisti, bet sukelti beprasmę painiavą. Apie KT sprendimų (tiksliau, beprasmiškų demagoginių tiradų) „naudą“ pensijų mažinimo srityje geriau išvis nieko nebesakyti. Teisėkūros srityje KT pats daugybę kartų rodė pavyzdį politikams, ir šie pamoką išmoko. Vytauto Greičiaus (ne)atleidimo iš Aukščiausiojo Teismo pirmininko pareigų, kadencijai pasibaigus, komedija ir cirkas su dviejų parlamento narių apkalta tai tik iš dalies iliustruoja.
Šamanų su mantijomis, grandinėmis ir amuletais sudėtis keitėsi, tradicijos – ne. Tyčia iki galo neatsakęs į visus klausimus dėl neteisėtų prezidento Valdo Adamkaus ir jo patarėjų veiksmų, apdovanojant ordinu KGB generolą, KT pademonstravo, kad tebėra pasiryžęs būti politiniu stogu ar vėzdu – pagal poreikį ir užsakymą. Aiškinti labai išsamiai, dedant po Konstitucijos straipsnio kablelį ir rašant „bet...„, tapo įprasta, kaip ir lakoniškai atkirsti, kad apie tą ar kitą dalyką nieko neparašyta. Pagal poreikį ir užsakymą. Tad mūsų dvasia darėsi vis labiau panaši į vaiduoklį.
Dvasių nesusikalbėjimas
Kaip minėjau, įstatymų dvasia nėra Egidijaus Kūrio išgalvotas dalykas, kaip bando įrodyti Valentinas Mazuronis. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), kad ir ką sakytų nušalintojo prezidento šalininkai, pats pasirėmė būtent Europos žmogaus teisių konvencijos dvasia, kai nutarė nekreipti dėmesio į tai, jog R.Pakso skundas buvo pateiktas pavėluotai. Bet čia apie dvasias nieko nenorintys girdėti “Tvarkos ir teisingumo„ kalbėtojai problemų neįžiūri. Konvencijos dvasią EŽTT, kurį labiausiai euroskeptiška Seimo frakcija taip pamilo, išvis pasitelkia gan dažnai. Kaip minėjau – nieko keisto.
Bėda ta, kad šįkart Lietuvos ir EŽTT teisėjų išsikviestos dvasios nesusikalbėjo. Tai nebuvo netikėta, nes Lietuva dvasią išsikvietė strimgalviais, kalbino nervingai – siekdama konkretaus, vienam asmeniui skirto politinio tikslo, ir pasistengė nustebinti Europą užmojo radikalumu. Konstitucijos keisti nebuvo laiko, rinkimai artėjo, R.Paksas buvo tas absoliutus blogis, kurio nebeturėjo saugoti nei įstatymai, nei Konstitucija, tad paskubomis buvo iškeptas sprendimas, kuris vis dėlto paliko keletą neaiškumų, verčiančių pasikrapštyti pakaušį. Buvo pasakyta, kad tas, kuris sulaužė priesaiką, daugiau prisiekti negali. Ne iki galo aišku, ar gali jis, pavyzdžiui, užsiverbuoti į kariuomenę ir prisiekti ten. Bet dėl tokių ir panašių niekučių niekas galvos nesuko. Tuometinės apkaltos dalyviai ir jų įpėdiniai Seime, teisės citadelėse ir kitur nesuko sau galvos, kaip iki galo sutvarkyti apkaltos procedūras ir civilizuotai sureguliuoti šį nemalonų procesą. R.Pakso nebebuvo, drakonas mirė, šventė atėjo, demokratija ir Konstitucija triumfavo, Tėvynė nebebuvo pavojuje ir, tikėta, kad viskas bus gerai. Gerai nebuvo.
Jokios pažangos
Jokios pažangos, kaip rodo pats prasidėjusių diskusijų turinys, nepadaryta. Jokios kartelės aukščiau nepakilo, kaip buvo deklaruojama. Dabar darbo grupes kurti, ietis ir šakes laužyti, vėl spjaudytis ir muštis provokuojantis EŽTT sprendimas nebuvo netikėtas. Netgi labai lengvai numanomas, ir jo data žinoma. Ir apnuogino jis vėl tą patį – įstatymus ir net Konstituciją vėl planuojama ir siūloma keisti taip, kad būtų padėta ar pakenkta R.Paksui, kaip tokiam.
Nė vienai iš šalių nė motais, kad kalbama apie valstybės sandaros, Konstitucijos, teisinius pagrindus. Dar kvailiau, kai imama, net nepradėjus svarstyti įstatymų pakeitimų, reikalauti, kad R.Paksas atsiprašytų ir vėl, po visko, kas valstybėje nutiko per laikotarpį nuo apkaltos, drėgnomis akimis postringauti apie moralines karteles bei valstybės išdavimą. Tai nepanašu net į pagirias, tai jau daugiadienės, kai visi kalba, niekas nesiklauso, degtinė ir pinigai baigiasi, tad belieka dar jų pasiskolinti ir pragerti. Ne sprendimais, o pranešimais spaudai dabar nusprendęs dirbti KT prie šio užsitęsusio baliaus prisidėjo sakydamas, kad nieko nepasakys. Devynių kerėtojų doktrina paskelbta šventesne už Konstituciją.
Virš viso triukšmo parimusi aukštybėse sėdi ryžtingoji ir populiarioji Prezidentė, ką tik savo retorika atkartojusi visus R.Pakso lozungus apie oligarchiją ir klanus. Savo nuomonę dėl EŽTT antausio mūsų konstituciniams fokstrotams ji gal ir turi, bet jos kol kas nesakys. Mat dar nepaaiškėjo, kurią iš kvailų pozicijų palaikyti bus populiariau.
Pozicijos išties deklaruojamos įspūdingos. R.Paksas demonstruoja toliau nematąs nieko blogo pilietybių pardavinėjime finansiniams rėmėjams vien todėl, kad panašiai darė ir Valdas Adamkus. Jo šalininkų nuomone, balotiruotis jam turi būti leista skubiai. Priešininkai neslepia padarysią viską, kad sprendimo įgyvendinimo procesas būtų kuo labiau vilkinamas ir jo rezultatas būtų būtinai neparankus R.Paksui – neva dėl to, kad jis neatsiprašo. Kai tiesiog pasvarstydamas vienam Seimo nariui pasiūliau tą normą dėl priesaikos laužytojų bausmės trukmės patikėti referendumui ar plebiscitui, išgirdau seną gerą “valstybininkų„ ar kokios kitos elitinės grupuotės atliekamą melodiją: tauta kvaila ir populistai apgaus “runkelius„. Pastarieji laikomi protingais, veiksniais ir atsakingais tik tada, kai iš jų norima išreikalauti mokesčius, o dėl kitko jų skirstytojai išsiaiškins patys. Su dvasiomis ar be jų.
