Tarsi Dievo užantyje gyvenantys šveicarai praėjusią savaitę referendume pareiškė norintys gyventi ramiau ir saugiau. 53 proc. dalyvavusiųjų referendume pritarė, kad rimtus nusikaltimus padarę užsieniečiai būtų deportuojami iš šalies.
Be jokių svarstymų namo turėtų keliauti užsienio pilietybę turintys žudikai, žagintojai, plėšikai, prekiautojai narkotikais ar net piktnaudžiaujantieji socialinėmis garantijomis. Tokiems asmenims būtų draudžiama 15 metų įvažiuoti į šalį. Šveicarai tai, kaip ir su kuo savo valstybėje nori gyventi, nusprendė referendumu ir tuoj pat sulaukė žmogaus teisių gynimo organizacijų puolimo. Ar dar gali savo valstybėse ką nors spręsti tų valstybių piliečiai?
– Šveicarija parodė, kad ji savo viduje siekia tvarkytis taip, kaip to nori šalies piliečių dauguma. Kodėl tai, ką referendumu nutarė šveicarai, pasaulinės organizacijos laiko žmogaus teisių pažeidimu? – “Respublika" klausė politiko ir filosofo Romualdo Ozolo.
– Jokiu būdu. Tai yra tautos teisių gynimas, jis yra pagal prioritetus pirmesnis nei žmogaus teisės. Kam nepatinka būti toje Bendrijoje, tas gali emigruoti. Nežinau, kas tada yra nedemokratija, jeigu ji nepripažintų daugumos teisės prioritetiškumo juridiniuose sprendiniuose.
– Ar Šveicarijai toks šio klausimo sprendimas laikytinas esminiu, gyvybiškai svarbiu?
– Politiniu požiūriu pagal šiandienę Europos Sąjungos komisarų teikiamų vertybių ir principų hierarchiją tai yra aiškus sukilimas prieš ES vertybių panteoną. Nes visa ES teisė ir politika yra paremta ne daugumos, o iš individo, besinaudojančio Žmogaus teisių deklaracija, kylančių juridinių ir politinių pasekmių konstravimu. Kitaip sakant, prieš tautų teises, kuriomis šiuo atveju pasinaudojo šveicarai, yra paleidžiama neartikuliuota, daugiau fiziologine reikme besitelkiančių žmonių mažumų visuma. Labai įdomus XX a. pabaigos – XXI a. pradžios tarptautinės politikos kūrinys, prieš kurį iš esmės politiškai ir sukilo Šveicarija.
– O kokios galėtų būti pasekmės, jeigu kitos šalys pasielgtų Šveicarijos pavydžiu?
– Aš šitą Šveicarijos žingsnį vertinu ne tiek juridiškai, kiek politiškai. Man tai svarbu kaip politikui, atsakančiam už politines pasekmes žmogui. Ar paseks kitos šalys šituo pavyzdžiu, yra didelė problema. Nes kur galės būti padėti nusikaltėliai, kurie turės būti pašalinti iš Šveicarijos? Kur galėtume padėti savo šalyje nusikaltimą padariusius žmones, jeigu jų nepriima kita šalis? Vadinasi, jų negalima deportuoti. Šie klausimai man mažiau rūpi, jie turėtų rūpėti tiek teismams, tiek politikams. Visų pirma tai parlamentarų reikalas, iš to kyla tarptautinės pasekmės. Diplomatams reikėtų tartis dėl kanalų, kurie galėtų garantuoti tokių nutarimų realų vykdymą. Nemanau, kad Lietuvai būtų labai paprasta, nes Lietuva nesugeba niekaip susitvarkyti ne tik su užsieniečiais, padariusiais nusikaltimus Lietuvoje, bet ir su savo nusikaltėliais.
– Šveicarijai galbūt taip buvo elgtis paprasčiau, nes ji nėra ES narė?
– Tai rodo, kad ji turi savarankišką mąstymą, savarankišką pasaulio supratimą ir nebijo būti pati savimi. Bet manyčiau, kad tai kur kas platesnio proceso pradžia. Tokie patys arba analogiški procesai vyksta ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje. Prancūzų dorojimasis su savo nelegalais čigonais, kurie daro biznį ant gyvo tautos organizmo, Vokietija atsigauna ir pradeda reikalauti iš turkų, kad šie bent jau išmoktų vokiškai ir žinotų, suprastų Vokietijos istoriją, kad kurtų šeimas ne pagal savo tradicijas, o pagal Vokietijos valstybės aprobuotas normas. Kitaip sakant, Europa, ne tik Šveicarija, pradeda dusti ir grįžti namo paskraidžiusi padebesiais. Grįžta prie savo šaknų. Kitados Austrijoje buvo prasidėjęs panašios krypties judėjimas. Ką padarė su austrais Europos Sąjunga? Praktiškai paskelbė blokadą.
– Bet šveicarų Europos Sąjungos blokada tikriausiai nebaugina?
– Šveicarijai šiuo atveju blokada kol kas nepaskelbta. Bet tuoj pat pasigirdo siaubingi vadinamųjų žmogaus teisių gynėjų klyksmai. Kitaip sakant, mažumų teisių prieš daugumos teises, gynėjų balsai. Čia jau apie demokratiją, galima sakyti, jie net nemąsto. Žiūri tiktai, kaip savo politinį kapitalą išlaikyti ir dengiantis žmogaus teisėmis daryti asmeninius biznius.
– Tai ką įrodė Šveicarija?
– Šveicarija įrodė, kad europinė gyvensena, kaip demokratinė gyvensena, dar turi šaknis.
Klausimą referendumui pateikusi kraštutinių dešiniųjų Šveicarijos liaudies partija laimėjo piliečių palankumą argumentuodama oficialia statistika: šalyje užsieniečiai sudaro 23 proc. gyventojų, o kalėjimuose kaliniai – net 70 proc. Iki šiol kasmet iš šalies buvo deportuojama iki 400 asmenų. Manoma, kad dabar jų skaičius gali šoktelėti iki 1500.
