Nuo Vilniaus senamiesčio Vilnele atsiribojusi teritorija ties Užupio gatve yra ypatinga vieta, nenuostabu, kad jos gyventojai nori atsiskirti nuo visos Lietuvos ir įkurti savo Respubliką. Čia išties tarsi kitas pasaulis, o atskubėjęs iš miesto nejučia sulėtini žingsnį, nurimsti. Tokiose vietose kuriasi krautuvėlės kaip Rūtos Norkutės „Ištremto Tibeto“. Pavadinimas, vėliava ir kiti tibetietiški tautiniai motyvai nėra triukas turistams pritraukti – parduotuvės savininkė aktyvi Tibeto laisvės rėmimo grupės narė, todėl ši vieta taip pat yra ir informacijos centras.
Viduje nerasite tradicinių lentynų ar prekystalių, tik nedidelę patalpą, pilną įvairiausių tibetietiškos tematikos daiktų. Yra čia visko, pradedant Lietuvos meninkų gamintais smulkiais rankdarbiais, baigiant iš Tibeto vienuolyno įgytais daiktais. Rūta sako nemėgstanti garsiai skelbti apie save ir interviu dalinanti nedažnai, tačiau poreikis kalbėti apie dalykus, kurie aktualūs ne tik jai ar Tibeto žmonėms, bet ir kiekvienam iš mūsų, visuomet gyvas.
Visuomenėje esate žinoma kaip Tibeto laisvės judėjimo grupės narė. Kokio pobūdžio veikla ši organizacija užssima?
Tibeto laisvės rėmimo grupė atsirado dar esant gyvai Jurgai Ivanauskaitei, ji ir buvo viena iš įkūrėjų. Vienu metu grupės veikla buvo kiek prislopusi – kuomet sirgo Jurga ir žmonės buvo truputėlį pasibarstę. Vėliau, 2008 m. prasidėjus neramumams Tibete, viskas atsigavo, Jurgos draugai ir kiti žmonės vėl susibūrė, prasidėjo akcijos prie Kinijos ambasados ir viskas taip vėl užsivedė.
Ši grupė reaguoja į dalykus, kurie vyksta Tibete, bando atkreipti visuomenės dėmesį – daromos įvairios akcijos tiek prie Kinijos ambasados, tiek prie Lietuvos vyriausybės. 2008 m. rinkome parašus, kad mūsų Vyriausybė išsakytų savo poziciją dėl Tibeto, nes tuomet prieš Olimpines žaidynes situacija negerėjo, Kinija visiškai nevykdė savo įsipareigojimų. Kiti parašai buvo renkami su prašymu, kad tuometinis Prezidentas Valdas Adamkus nevyktų į Olimpinių žaidynių atidarymą. Du mėnesius, kiekvieną dieną jį pasitikdavome prieš 8 val. ryto su Tibeto vėliavomis rankose ragindami atkreipti dėmesį. Nesakau, kad tai buvo vien tik mūsų nuopelnas, tačiau į Olimpinių žaidynių atidarymą V. Adamkus nevažiavo.
Veiklos tikrai turime labai daug. Rengiamos akcijos būna įvairios, pavyzdžiui, prieš du metus buvo Tibeto kultūros dienos. Jas organizavo Tibeto kultūros fondas, tačiau tuo pačiu ir mes prisidėjome prie organizacinės veiklos. Grupės veikla neapsiriboja vien tik stovėjimu prie Kinijos ambasados ir rėkavimu.
Tibeto laisvės rėmimo grupės iniciatyva Vilniuje atsirado Tibeto skveras. Birželio 15 d. bus metai, kaip jis atidarytas. Aišku, atsirado daug žmonių, kurie nenorėjo, kad toks skvevas būtų, nepaisant mūsų motyvų, jog tai yra vienos seniausių kultūrų pasaulyje pagerbimas. Buvo daug žmonių, kurie įžvelgė stiprius politinius akcentus. Aišku, jie yra, todėl Kinų ambasada trukdė labai smarkiai.
Domėtis Tibeto kultūra pradėjote tapusi laivės judėjimo nare ar jau anksčiau?
Nuo mokyklos laikų. Aišku, tai nebuvo labai gilus tyrinėjimas, bet visą laiką buvo įdomu ir pats žodis „Tibetas“ traukė. Mano amžiaus žmonės visi skaitė knygas apie indėnus, visa vaikystė praėjo su Karlo Majaus, Džeimso Fenimoro Kuperio kūryba, su tokiais veikėjais, kaip Harka, Matotaupa. Nuo pat vaikystės man buvo pikta, kaip galima su tais žmonėmis taip elgtis, Šiaurės Amerikos indėnų ir tibetiečių paralelės man buvo labai panašios. Galbūt tas ir patraukė, kad visuomet turėję savo nepriklausomą valstybę, dabar yra tokioje situacijoje.
Prie to domėjimosi labai prisidėjo ir J. Ivanauskaitės kūryba, jos knygos, jos straipsniai. Atsimenu, kai buvo spausdinami jos straipsniai iš kelionių – visuomet juos skaičiau, net karpiau ir rinkau, nes buvo įdomu. Aišku, kiekvienam dalykui reikia brandos – visuomet domėjausi, bet aktyviau neprisijungdavau. Atvykusi į Vilnių taip pat kurį laiką viską stebėjau iš šono.
Bet indėnai ir tibetiečiai yra skirtinguose pasaulio kraštuose...
Pažiūrėkite nuotraukas – indėnai ir tibetiečiai labai primena vieni kitus. Netgi jų puošybos elementai panašūs. Indėnai turi savotiškas smėlio mandalas, tiesa, jos skiriasi nuo tibetietiškų, bet galima įžvelgti ir panašumų. Kuomet Dalai Lama lankosi Šiaurės Amerikoje jį dažnai pasitinka indėnų vadai, jie labai sutaria tarpusavyje, turbūt todėl, kad likimai labai panašūs.
Kokio dydžio šiuo metu yra tibetiečių populiacija?
Sunku pasakyti. Kažkada iki okupacijos tibetiečių buvo šeši milijonai, žuvusių dabar jau daugiau nei milijonas, tačiau tai nėra tikslūs duomenys, galbūt, žuvusių ir daugiau. Kinai niekuomet nesurašinėjo žmonių, be to atvirai nepasakys to, ką skelbti jiems būtų nenaudinga.
Dalis parduotuvės gaunamo pelno taip pat skiriama Tibeto laisvės rėmimo grupės veiklai finansuoti?
Ne, šios vietos mintis yra kitokia. Daiktus, kuriais čia prekiauju, įsigiju iš tibetiečių, kurie yra pabėgėliai, tai nėra prekės iš perpardavinėtojų. Gyventi tremtyje tibetiečiams sunku, įsivaizduokite, kaip tarkime, reiktų šimtui tūkstančių lietuvių, pabėgusių į kaimyninę šalį, gyventi. Tai nėra labai lengva. Pats gyvenimas Indijoje, kur tibetiečių itin daug, nėra paprastas.
Idėja būtent ir yra tokia – imti daiktus iš tibetiečių pabėgėlių, kad pinigai patektų tiesiai jiems. Turiu tibetiečių draugų, taigi bendradarbiaujame. Dalis daiktų atkeliauja iš vienuolyno.
Čia mes ir susirenkame kartais, jei reikia pasitarti, priimame svečius. Praėjusiais metais, kuomet vyko Tibeto skvero atidarymas, pas mus lankėsi Dalai Lamos atstovas. Tada suvoki, kad ta veikla nėra beprasmė, kad tiems žmonėms svarbus tarptautinis palaikymas – nesvarbu kokia forma, politine ar kultūrine, bet kokia išraiška, jei tik kalbama apie Tibetą, jo problemą, jiems yra labai svarbu.
Jei kam įdomu, yra knygų, kurias skolinu. Apie Tibetą kai ką galiu papasakoti ir pati, nors ir ne viską, bet domiuos ir šiek tiek žinau. Turiu filmų, kuriuos taip pat galima pasiskolinti arba žiūrėti vietoje. Tai veikia, ateina žmonėms, domisi, skaito. Negaliu pasakyti, kad jie eina šimtais, bet ypatingai atšilus orams sulaukiu daug lankytojų.
Sakoma, kad svarbiausia užsiimti veikla, kuri teiktų tau malonumą. Jaučiate, kad esate savo vietoje?
Iš tiesų, labai sunkiai įsivaizduoju save kažkur kitur. Tikrai radau tai, kas man patinka. Daug kur dirbau – kurčiųjų mokykloje, įvairiose privačiose kompanijose. Daug ką mačiau, bet galiausiai vieną gražią dieną supratau, kad nebegaliu dirbti kažkam, atėjo toks momentas, kai norėjosi už darbą gauti ne tik pinigus, bet ir moralinį pasitenkinimą. Žiūrėjausi darbo įvairiose labdaros organizacijose, tačiau ten etatai buvo paskirstyti jau senai.
Svarstant, ką man toliau gyvenime veikti, vaizdas pradėjo dėliotis. Viskas pradėjo dėliotis į savo vietas, po to, kai atsirado šios vietos pavadinimas. Čia, kaip lietuviškose pasakose: „Kybo debesis, lija lietus be perstojo tris dienas, tris naktis. Atspėk, jo vardą – bus ežeras“. Man nutiko labai panašiai ‒ atsirado pavadinimas, tada atsirado vieta ir visa kita.
Sakoma, kad užsiimant mėgstama veikla kiekviena diena yra puiki. Sutinkate su tuo?
Iš tikrųjų kartais net nepajaučiu, kaip prabėga diena. Aišku, priklauso nuo to, ką tą dieną veikiu. Būna visko, kartais reikia išsiųsti labai daug informacijos apie kažkokią akciją, tada daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Užeina įvairių žmonių, su jais taip pat tenka daug bendrauti, užsuka labai daug įdomių asmenybių, taip pat ir ligotų žmonių – tokia vieta pritraukia visokių.
Ar Jūsų manymu, šiuolaikinė visuomenė nėra pernelyg panirusi į pramogas ir pamiršusi savišvietą?
Manau, kad yra visokių žmonių – tiek tokių, kurie užsiima ta savišvieta, tiek ir tų, kuriems tai neįdomu. Visada tokių buvo ir bus. Mano aplinkos žmonės yra labai įdomūs, apsišvietę, kultūringi, tačiau kartais tenka patekti į terpę, kuri visiškai skiriasi nuo man įprastos aplinkos. Tada aiškiai suvoki, kad tave supa žmonės, su kuriais nėra apie ką kalbėti. Kartais iš tiesų būna šokas.
Čia tas pats atvejis, kai sakoma „pasielgė kaip tikras lietuvis“. Kartais susidaro toks įspūdis, kad kažkas bando lietuvius sukiršinti tarpusavyje, kaip užstatyta kažkokia programa, kuria bandoma sumenkinti žmogų. Visad paprasčiau kalbėti apie blogus dalykus, nes jie lengviau įsimenami. Tas pats ir mūsų žiniasklaidoje. Labai mažai skelbiama apie gerus darbus, apie žmones, kurie daug padaro - visų pirma pastebimi blogi dalykai ir tai veikia žmones. Kitas klausimas – kas už to slypi?
Galbūt šiais laikais žmogus tiesiog paskęsta neribotame informacijos sraute? Trikdžių, triukšmo kyla labai daug.
Žinojimas iš tiesų nepalengvina gyvenimo, kaip tik – labai apsunkina. Žinoti kai kuriuos dalykus nėra lengva. Jeigu žmogus neabejingas kitam, jei galvoja ne vien tik apie save, jei jam rūpi aplinka ir ne tik kitas žmogus, bet ir gyvas padaras, tas žinojimas kartais sukelia labai niūrias emocijas.
Kartais man atrodo, kad žmonės tiesiog sąmoningai nenori žinoti tam tikrų dalykų, nes jie skaudina. Yra paprasčiau nežinoti. Geriau žinoti, ką veikia „Olialia“ pupytės, kad Selas kažką iškeikė ar kažkas iš politikų vairavo girtas – apsiriboti tokia informacija, užsidaryti savam kiaute galvojant, ką valgyti, pirkti. Jeigu žmogus abejingas savo aplinkai, kaip jam gali rūpėti kažkas toliau už regėjimo ribų. Informacija, kad ir kiek jos būtų, tokio žmogaus nepasieks.
Jeigu žmonės suprastų, kad viskas pasaulyje susiję, galbūt gyventi būtų lengviau. Dažnai mėgstu pateikti dabar galbūt jau ir banaliu tapusį pavyzdį – pasaulinė ekonomikos krizė, prasidėjusi JAV, apėmė visas šalis. Kitose srityse lygiai tas pat. Jeigu mes kažkam padedame, galbūt patys sulauksime pagalbos, kai mums jos reikės.
