Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
„Laiptų galerijoje“ atidaryta panevėžiečio Ričardo Ničajaus tapybos paroda „Regėjimai“, skirta autoriaus 60-mečiui paminėti. Lietuvos dailininkų sąjungos narys aktyviai dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, jo darbų yra įsigiję privatūs kolekcininkai. R. Ničajus sukūrė ir sienos tapybos kompozicijų interjerams, namų fasadams Šiauliuose, Panevėžyje. Dailininkas sutiko „Šiaulių naujienų“ skaitytojams papasakoti ne tik apie savo naujausią parodą, bet ir atskleidė įdomią savo gyvenimo istoriją.
– Kokie prisiminimai aplanko iš vaikystės?
– Mes grįžome iš Sibiro, kai man buvo ketveri metai, bet kažką dar prisimenu. Atsimenu kinus, budistų vienuolius, atsimenu, kad ten vandenį vežiodavo, šventes pagal stačiatikių tradicijas... Turbūt labiausiai atmintyje įstrigę tai, kad ten būdavo labai didelis šaltis. Jeigu spjauni, tai ant žemės nukrenta jau sušalęs ledukas. Ten būdavo minus 50 laipsnių. Bet vis tiek mus, vaikus, išleisdavo į lauką. O šiaip dažniausiai tekdavo sėdėti namuose.
– Jus krikštijo vienuolis kunigas Šaulys?
– Tikrai taip. Po Stalino mirties jis važinėdavo po lietuvių bendruomenes, kurios gyveno Sibire, tuokdavo žmones. Ir mano tėvus sutuokė. Pakrikštydavo vaikus. Buvau vienas iš jų. Turėjau lotyniškai parašytus popierius su lietiniu rašalu. Išlietas ten vardas, pavardė, gimimo metai, krikšto data. Esu matęs, kad viena dailininkė irgi tokį pat popierių turi. Aš irgi turėjau, tik tiksliai nežinau, kur jis dabar yra. Kažkur pas tėvus pasiliko.
– Dar būdamas Jakutijoje susidomėjote menu?
– Mano tėvas, Sibiro tremtinys, mėgindavo akvarele daryti to krašto gamtovaizdžius, vaizdelius. Buvo piešinių, kur šunys traukia kinkinį ir pan. Pamenu, kad namuose buvo sudėta ta akvarelė. Tai aš pasiėmiau ją, išsinešiau į lauką, paseilinau ir pradėjau dažyti sniegą per atodrėkį. Tai tokia tad buvo ta mano pirmoji pažintis su menu. Tiesa, tėtis dėl tokio mano poelgio visai nesupyko. Tais laikais akvarelė vos keturiolika kapeikų kainuodavo.
– Vėliau pažintis su menu tęsėsi?
– Paskui buvo taip, kad tėvas į darbą nusinešė sumuštinį, suvyniotą į laikraštį „Panevėžio tiesa“. Tame laikraštyje buvo skelbimas, kad renkami vaikai į Dailės mokyklą. Taigi tėvas mane paragino ir taip aš patekau į Dailės mokyklą. Man ten visai neblogai sekėsi. Buvau vienas iš tų lyderiaujančių. Buvau modernistas, mokėjau storai tepti - pastoziškai, girdavo tada. Gal dėl to ir studijas pasirinkau, susijusias su menu. Tiesa, labai norėjau stoti į vitražą, bet neįstojau. Tada atvažiavau į Šiaulius ir įstojau į Pedagoginio instituto Dailės fakultetą.
– Ar galite bet kada kurti darbus, ar reikia ugnelės?
– Žinote, daugiausia tai buitiniai dalykai. Kai reikia kažką uždirbti, reikia kažką padaryti, realizuoti, parduoti. Bet tikrasis įkvėpimas būna gamtoje. Aš čia atsigaunu. Pasėdžiu prie žydinčių obelų, pasišneku su jomis. Taip pasisemiu įspūdžių ir paskui kažką padarau. Neretai mintys aplanko pasimeldus. Savais žodžiais nelabai meldžiuosi, bet žinau daug mantrų, poterių iš įvairių religijų ir juos kartoju.
– Kodėl iš miesto pabėgote į sodybą? Nesigailite?
– Čia žmonos nuopelnas. Viską, kas pas mus yra gera, yra ji sugalvojusi ir realizavusi. Draugai tada vežiodavo, kad rastume patinkančią sodybą. Kai atradome šią, labai nenugyventą, staliaus statytą sodybą, nusprendėme pasilikti. Teko visas santaupas sudėti, net šiek tiek pinigėlių pasiskolinti, kad įpirktume. Ji labai protingai pastatyta, iš tvirtų rastų, protingai padaryti langai, palangės. Ąžuoliniai rąstai įdėti, kad nesupūtų. Tie žmonės, kurie anksčiau čia gyveno, nebuvo labai turtingi. Daiktų nebuvo palikta. Gal keli ir buvo likę, bet vėliau jų giminės išsirinko. O šiaip mes patys daiktus susirinkome. Mainydavau savo paveikslus į antikvarinius. Taigi, kiekvienas namuose esantis daiktas turi savo istoriją.
O dėl gailėjimosi, tai tikrai nesigailiu. Patarčiau visiems, bent kiek kuriantiems žmonėms, bėgti iš miesto. Jiems vis tiek reikalinga tam tikra izoliacija, atsiskyrimas nuo pasaulio, pasilikimas tik su savimi. Kitu atveju, žmogus esi išsibarstęs.
– Jei neklystu, kartais sulaukiate svečių iš užsienio?
– Kartais užsuka. Yra buvęs vienos galerijos savininkas iš Nepalo. Atvyksta menininkai iš Prancūzijos, Vokietijos, Norvegijos. Buvo kažkada ir švedai atvažiavę. Visi pagirioti, drebantys. Žiema buvo. Tuo metu kaimynas pjovė mano ožką. Kai jie pamatė, kaip lupa kailį, jiems pagaugai ėjo. Sugalvojo, kad reikia kurti filmą. Paprašė, kad kuo paprasčiau apsirengčiau. Tai tokį kaimišką drabužį užsidėjau ir pradėjau jiems aiškinti apie Rytų ir Vakarų kultūrų santykius, skirtumus. Sakė, kad tas filmas per „Discovery“ kanalą buvo rodomas. Patiko jiems ir ta ožka, ir neįprastas gyvenimas, ir mūsų namelis. Užfiksavo jie ir šunis, kurie kažkur kažką darė. Matyt, jiems įdomūs tokie dalykai.
– Paroda „Regėjimai“. Kokia ji?
– Šioje parodoje yra per 30 darbų, kuriuos nuo praėjusių metų pabaigos pradėjau kurti. Medituojant matosi tokie skrituliai, apskritimai ir aš tuos dalykus įvedžiau į paveikslus. Dar kažkokią detalę, mintį pridėjau. Užtat ir vadinasi „Regėjimai“. Yra vienas kitas dvasinis išgyvenimas pavaizduotas. Daugelį šių darbų dariau anksti rytą. Kažkur apie 4 valandą atsikeldavau ir pradėdavau paišyti. Maždaug iki pietų padarydavau darbą. Paskui patobulindavau, pataisydavau. Taigi, tai rytmetiniai darbai.
– Kaip jaučiatės, kai darbas jau būna baigtas?
– Apima įvairūs jausmai: ir malonu, ir gera, ir kritika eina. Tai žiūrėk kažką pataisai. O šiaip, kai aš paišau, tai pirmiausia susidarau planelį, kad darysiu tą, paskui tą. Vieną sluoksnį dengsiu taip, kitą taip. Va tada ir paišau.
Klausite, ar darbuose palieku dalelę savęs? Tikrai ne. Mano darbai turi tokią savybę, kad jie nuima negatyvą, nuovargį. Užtenka man apie kai kuriuos darbus pagalvoti - išnyksta liūdesys. Tie darbai turi kažką. Daug kas pastebi. Ypač tie, kurie su tais darbais susigyveno, kurie namuose ar kur kitur pasikabinę turi. Taip yra, kad žmogus pasikabina savo namuose daug nuotraukų, daug paveikslų, daiktų ir paskui jis gali valdyti savo mintis. Pasižiūri į vieną – prisimena vienokius jausmus, išgyvenimus, įvykius, pasižiūri į kitą – kitus.
– Ar artimiausiu metu planuojate atidaryti daugiau savo parodų?
– Reikės rugpjūčio mėnesį daryti parodą Panevėžio bendruomenių namuose. Dar tiksliai nežinau, kokia tai bus paroda. Tikriausiai bus dalis darbų iš tos parodos, kuri šiuo metu yra Šiauliuose, kitą dalį iš naujo padarysiu.
„Klausite, ar darbuose palieku dalelę savęs? Tikrai ne. Mano darbai turi tokią savybę, kad jie nuima negatyvą, nuovargį“, – sako menininkas.
