Viena pagrindinių festivalio „Mados infekcija“ organizatorių Renata Mikailionytė svajonėse sostinę mato daug gražesnę ir žalesnę.
Daugeliui jūsų pomėgis sodo darbams buvo netikėtas. Kaip gimė meilė gamtai?
Ta meilė arba yra, arba ne. Nuo vaikystės daug laiko praleisdavau kaime – tai pas vienus, tai pas kitus senelius, tad buvimas gamtoje tapo neatsiejamu dalyku. Noras užsiimti sodininkyste brendo ilgai, o artimieji, draugai tik paskatino. Beje, nieko nenustebinau pasirinkusi želdinių dizaino studijas.
Mados pasaulio neatsisakys
Tai nauja ar tik gretima kitoms veikla?
Nesijaučiau stovinti kryžkelėje, nes mados pasaulio nežadu atsisakyti. Tačiau studijoms reikia daug laiko, privalau skaityti, domėtis, nemažai laisvalaikio skirti praktikai.
Vis dėlto kai nuoširdžiai tiki tuo, ką darai, galima viską suderinti.
Tačiau mados pasaulio blizgesys nesiderina su žemėtomis rankomis...
Darbas mados srityje nėra toks lengvas, kaip gali pasirodyti. Ar kada atkreipėte dėmesį į dizainerių rankas? Subadytos adatų, įkirptos – nė vienas negaili savęs. Mados pasaulis – ne visai auksas, nors ir žiba.
Žinoma, paviršutiniškumo ir čia galima atrasti, tačiau ne ką daugiau nei kokioje kitoje srityje. Tikiu žmogumi, mėgstu bendravimą, tad stengiuosi matyti išsilavinusius, originalius, natūralius, plačiai vertinančius pasaulį kūrėjus.
Ne vienas jų įkvėpimo semiasi gamtoje.
R. Mikailionytė (nuotr. Fotodiena.lt/Audriaus Bagdono)
Sodininkystė jums yra pomėgis ar galima profesija?
Pirmiausia – tai didelis malonumas. Matau šią veiklą ir ateityje, tačiau norėčiau suktis ne tik savo sodelyje, šioje srityje Lietuvoje galima daug ką nuveikti.
Paklūsta ekologijai
Kiek ekologiškos idėjos yra jus užvaldžiusios?
Džiaugiuosi, kad tai madinga – jau geriau neatsilikti nuo visų noro rūpintis gamta, nei visai į ją nekreipti dėmesio.
Stengiuosi atiduoti drabužius, kurie pačiai ar mano dukroms nebereikalingi. Nesu linkusi kaupti, kas tuo metu nereikalinga, ko vėliau tikrai nebereikės ilgus metus. Kalbant apie drabužius, dažnai pabodusius persisiuvu.
O maistas, buitis?
Labai gerbiu lietuvių ūkininkus, kurie dar nepasidavė pagundoms pardavinėti nelabai kokybišką produkciją. Nuolat apsiperku ekologiškuose turgeliuose – į didžiuosius prekybos centrus vengiu eiti. Namiškius įpratinau rūšiuoti šiukšles. Vis dar naiviai tikiu, kad jas kas nors perdirba.
Iš miesto nepabėgs
Ar nekyla noras kraustytis į kaimą?
Myliu kaimą, jo aplinką, gyvenimo būdą, žmones – man tie dalykai labai artimi. Vis dėlto miesto palikti neturiu galimybės: viena dukra mokosi, kitai taip pat reikės mokyklos. Ir man pačiai patinka miesto šurmulys, judesys.
R. Mikailionytė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Ne kartą kalbėjote apie Vilniaus vizijas. Kas labiausiai neramina mieste?
Nesutvarkyti skverai, sergantys medžiai, žmonių kultūros trūkumas – daug kas skaudina. Blogiausia, kad pokyčiams labiau už finansus reikėtų tik pačių žmonių iniciatyvos, geranoriškumo. Juk nesunku išsišluoti savo kiemą, po balkonais šiukšles susirinkti ar tiesiog jų tiesiog nemėtyti, kur papuola.
O žalumos miestui netrūksta?
Labai trūksta. Vilnius yra žalias miestas, tačiau augalija nebesirūpinama. Atrodome kur kas skurdžiau nei sovietmečiu. O patrauklus galėtų tapti sostinės Sereikiškių parkas, kiek daug nesutvarkytų parkelių, skverelių – tereikia tik valdžios ar pačių gyventojų iniciatyvos.
Žmonės patys kalti
Kurie gamtos kampeliai jums gražiausi?
Turime labai daug gražių natūralios gamtos kampelių. Dzūkijos miškai, gamta prie jūros... Tačiau daugelį vietų darko žmonių neatsakingumo padariniai: kiek kartų mačiau metant šiukšles, kokiame gražiame upės vingyje plaunant automobilius su chemikalais.
Žmonių savimonę reikėtų keisti.
O ką jums reiškia buvimas gamtoje, bendravimas su žeme?
Man tai visos gyvybės, grožio šaltinis, pamokymas, įkvėpimas kitiems darbams.
