Vladimiras Laučius, LRT.lt
Televizijos ir kino kartelė sliuogia žemyn: viską užgožia pramoga ir noras perrėkti garsiai rėkiančius konkurentus, tad žiūrovas sulig kiekvienu „Kietu riešutėliu“ girdi vis daugiau ir vis galingesnių sprogimų. Taip naujienų tinklalapiui LRT.lt tvirtina žinomas laidų ir straipsnių mokslo temomis bei kino recenzijų autorius, LRT televizijos programų direkcijos vadovas Rolandas Maskoliūnas.
„Ir televizijoje, ir kine karaliauja pramoga. Deja, kokybės ir logikos kartelė vis leidžiama žemyn. Viskas maišoma su viskuo; nebėra taisyklių, tokių, kaip elementarūs fizikos dėsniai. Kam nors tai galbūt netrukdo; man – trukdo. Nelieka ir kitų taisyklių. Atsiranda tokie hibridai, kaip filmas „Svetimas“ prieš „Grobuonį“, viskas jungiama ir sumaišoma bet kokiomis proporcijomis, dominuoja tai, ką būtų galima pavadinti totaliu postmodernizmu. Tai – tik šou kūrimas įvairiomis priemonėmis“, - sako R. Maskoliūnas.
Fantastikos mėgėjams Jūsų laida „Videokaukas“ kadaise buvo tikra šventė ir atgaiva. Ar nepasiilgstate profesionalaus viešo kalbėjimo eteryje apie kiną, fantastikos žanrą?
Mano laida sėkmingai gyvavo apie 7–8 metus. Bet visi geri dalykai kada nors baigiasi. Ir geriau pasitraukti tada, kai tave prisimena geruoju, nei mėginti tęsti be galo.
Šiuolaikinėje mokslinėje fantastikoje (MF) vyksta daug įdomių dalykų, ji vystosi, ir aš vis dar seku tuos pokyčius – nors gal kiek mažiau nei anksčiau. Ypač domiuosi MF literatūra. Kinas – tai pramoga, komiksai ir atrakcionai. Ši produkcija – ne tokia įdomi intelektine ar idėjų prasme kaip literatūra.
MF literatūroje nuolat atsiranda naujų siužetų, temų. Tarp jų yra ir tokių, kurios mums aktualios kaip visuomenei ir civilizacijai. MF – puiki bandymų ir visuomenės ateities versijų modeliavimo aikštelė, kurioje galima kalbėti, diskutuoti ir net suteikti tam tikrą motyvaciją politiniams sprendimams.
Kokios tendencijos vyrauja šiuolaikinėje MF?
Viena įdomesnių ir man patinkančių tendencijų – „eko“ bei technotrileriai. Tokius romanus kuriantys rašytojai mėgina įsivaizduoti netolimą Žemės ateitį – prognozuoti tai, kaip visuomenė ir civilizacija atrodys po 20–50 metų ir išryškinti kai kurias jau dabar pastebimas problemas: klimato kaitą, migracijos, terorizmo, kibernetinės erdvės plėtros keliamas įtampas. Tokie rašytojai, kaip Charlesas Strossas, Robertas Sawyeris, Ianas McDonaldas, Paolo Bacigalupi, nagrinėjantys tuos dalykus meninės raiškos priemonėmis, priverčia susimąstyti apie tai, kas mūsų laukia.
Ar fantastikos žanras Lietuvoje yra populiarus, ir jei taip, tai kodėl? Ar mūsų visuomenė yra ištroškusi fantastikos, mistikos?
Polinkis mistifikuoti įvairius reiškinius, ieškoti dėsningumų ir paslėptų prasmių juose – natūrali žmonių savybė. Stebuklai ir netikėtumai intriguoja, suteikia kasdienybei žavesio. Man šiuo atžvilgiu būtų sunkiau kalbėti apie literatūros populiarumą, bet, jei kalbėsime apie filmus, tai patys matote: ir Lietuvoje, ir Amerikoje populiariausi yra filmai su fantastikos elementais. Nekalbu apie animaciją šeimai: ji – be konkurencijos. Bet visa kita – „Avataras“, „Žvaigždžių karai“, „Žiedų valdovas“, „Hobitas“ arba ekranus užplūdę visokio plauko komiksų herojai yra savotiškas būdas pabėgti nuo tikrovės.
Beje, žmonės mėgsta ir siaubo filmus. Jie yra būdas išsikrauti, kai matai, kaip ekrane nepasiseka kažkuriam kvaileliui, o tu pats tuo metu saugiai sėdi salėje ir džiaugiesi, kad tai nutiko jam, o ne tau. Gal ne tik lietuviams būdingas noras pasidžiaugti, kad kam nors kitam, ypač jeigu jis to vertas, būtų blogiau? Kita vertus, tai – savotiška terapijos ir poilsio forma. Žmogus įsivaizduoja kitokį gyvenimą, kitokią erdvę ir aplinką.
Tačiau literatūrinės tendencijos, apie kurias kalbate, kaip tik yra ne bėgimas nuo tikrovės, o mėginimas išryškinti tikroviškas grėsmes fantastikos priemonėmis. Ar toji rimtesnė pakraipa taip pat yra mėgstama, populiari?
Negaliu pasakyti apie Lietuvą: tiksliai nežinau, kiek ir kokių knygų yra nuperkama ir išleidžiama. Tačiau pasaulinės tendencijos leidžia teigti, kad tos knygos yra populiarios. Literatūra anglų kalba turi didžiulę rinką ir yra prieinama daugelyje šalių.
Vis dėlto noriu pabrėžti skirtumą tarp literatūros ir kino. Kinas (nekalbant apie kai kurias išimtis, autorinį kiną) yra pramoginis dalykas. Net kai jame kalbama apie katastrofas, jis yra pramoga. Komercinis kinas neverčia susimąstyti: jis skatina įsijausti, pasibaisėti ir galbūt pasidžiaugti, kad viskas gerai baigiasi. Nes tikrovėje viskas tikrai taip gerai nesibaigtų, kaip filmuose.
Literatūra (jeigu tai ne „kosminė opera“) – visai kas kita. Ji – ambicingesnė, verčianti susimąstyti. Maža to, parašyti yra ne tik pigiau, nei parodyti, bet ir įtaigiau: juk kai nematai vaizdo, turi jį pats susikurti galvoje. Skaitydami gauname mažiau sintetikos ir daugiau peno vaizduotei.
Nemanau, kad „science fiction“ (MF) yra labai populiarus žanras: pasaulyje vis dėlto vyrauja „fantasy“ literatūra. Bet MF turi savo stabilią skaitytojų nišą.
Ar televizijos ir kino ekrano pirminė paskirtis yra teikti pramogą, ar ne mažiau svarbi paskirtis yra rodyti vadinamąjį rimtąjį kiną?
Kaip kas supranta ir ko nori. Ir televizijoje, ir kine karaliauja pramoga. Deja, kokybės ir logikos kartelė vis leidžiama žemyn. Viskas maišoma su viskuo; nebėra taisyklių, tokių, kaip elementarūs fizikos dėsniai. Kam nors tai galbūt netrukdo; man – trukdo. Nelieka ir kitų taisyklių. Atsiranda tokie hibridai, kaip filmas „Svetimas“ prieš „Grobuonį“, viskas jungiama ir sumaišoma bet kokiomis proporcijomis, dominuoja tai, ką būtų galima pavadinti totaliu postmodernizmu. Tai – tik šou kūrimas įvairiomis priemonėmis.
Kritiškai vertinate „Svetimo“ ir „Grobuonies“ junginį. O atskirai šie filmai, Jūsų manymu, buvo geri?
Taip. Ir pirmasis „Grobuonis“, ir pirmieji du „Svetimi“ buvo geri. Man šie trys filmai išlieka žanro klasika.
Esate sakęs, kad šiuolaikinė Vakarų visuomenė yra linkusi į mistiką, sąmokslo teorijas, kad ji nori matyti žalius žmogeliukus. Kodėl taip yra ir ką tai liudija?
Manau, viena priežasčių, kodėl šie paramoksliniai reiškiniai paplito viešojoje erdvėje, yra informacinių technologijų raida. Lazda turi du galus. Mat informacinių technologijų plėtra leidžia bet kam reikšti savo nuomones ir vizijas. Pasauliniame tinkle visąlaik gali rasti keliolika ar keliasdešimt žmonių, kurie visiškai pritars tam, ką sakai.
Kam nors atrodys, kad mus užgrobė ateiviai, tik mes to nematome, nes jie – užsimaskavę. Žodžiu, atsirado kur kas daugiau galimybių skleisti pseudožinias ir pseudomokslą. Žmonės yra dezorientuojami: jie nebežino, kuriuo autoritetu kliautis ar kokia nuomone pasitikėti.
Kaip tokiomis aplinkybėmis elgtis? Visų pirma, ugdyti skepticizmą ir kritiškumą; netikėti tais, kurie tik dedasi esą autoritetai. Reikia ieškoti pirminių informacijos šaltinių ir abejotinas tiesas skelbiančių veikėjų nuolat klausti: „Kuo pagrįstas tavo teiginys?“ Kitais būdais atsispirti pseudoinformacijos, pseudomoklso, įžeidinėjimų ir šmeižimo srautui iš esmės neįmanoma.
Sakome, kad viduramžiais visuomenė buvo tamsi, prietaringa, tikėjo įvairiais niekais. Ar nėra taip, kad dabartinė mūsų technologinė visuomenė yra ne ką mažiau prietaringa ir tamsi?
Sunku būtų lyginti. Vis dėlto mes turime daugiau informacijos. Mokslas, technologijos suteikia žmogui daugiau galios valdyti aplinką ir save, rūpintis savo sveikata, tikrinti informaciją. Sparčiai kintanti technogeninė aplinka sukuria mums iliuziją, kad ir pats žmogus nuolat tobulėja.
Tuo metu filosofas Johnas Gray‘us, kurio knyga „Šiaudiniai šunys“ praėjusiais metais pasirodė jau ir lietuvių kalba, teigia, kad žmonės, jų smegenys iš esmės nekinta, netobulėja. Ne taip lengva pakeisti tai, ką mumyse užprogramavo milijonai biologinės evoliucijos metų. Žmogus – vis dar iracionali būtybė, nuolat mėginanti įvairiais būdais suvaldyti nesuvaldomą aplinką, prognozuoti. Jis tiki, kad gali valdyti arba numatyti ateitį, tarkime, horoskopais. Tas iracionalus noras nesumažėjo, nepaisant mokslo ir technikos pasiekimų. Apibendrindamas sakyčiau, kad misticizmo yra mažiau, nei ankstesniais laikais, bet vis dar daug.
Žmogaus smegenys ir pojūčiai taip sutverti, kad jis dažnai linkęs matyti tai, ko nėra. Mūsų smegenys, nesugebėdamos apdoroti milžiniškų informacijos kiekių, naudojasi modeliais – savotiškais aplinkos suvokimo šablonais. Todėl kai kuriuos dalykus žmogui yra lengva įteigti.
Antai mūsų regėjimas – netobulas, ir jei jums ilgai pasakos, kad kažką pamatysite, tai vienu ar kitu pavidalu galite pamatyti nesantį daiktą. Ypač prietemoje arba susijaudinus. Penktąjį ir šeštąjį XX a. dešimtmečius JAV ir kitur buvo ateivių „matymo“ pikas. Tai buvo šaltojo karo laikai, amerikiečiai bijojo, kad užpuls komunistai, ir dažnai danguje regėdavo įvairius keistus reiškinius. Be to, netrūko ir elementarių klastočių bei apgavysčių, nes tai – geras būdas išgarsėti.
Žymaus psichologo Philipo Zimbardo knygoje „Laiko paradoksas“ kalbama apie tai, kas leistų paaiškinti, tarkime, šiandien skleidžiamus (bent jau kai kuriuos) pedofilijos skandalus. Pasak P. Zimbardo, pavojinga spręsti, ar žmogus sako tiesą, ar meluoja, nes jis gali net nežinoti meluojąs. Patyręs psichologas ar psichiatras gali taip užduoti klausimą, kad žmogus prisimins dalykus, kurie jam niekad nėra nutikę. Tai rodo, kaip lengva žmogui daryti įtaką. Ir menamos pedofilijos skandalo Lietuvoje atveju galėjo būti taip, kad žmogus „prisiminė“ dalykus, kurie jam nebuvo nutikę.
Kodėl taip daug žmonių nori, kad ateiviai egzistuotų?
Žmogus nuo mažens mėgsta pasakas bei mįsles. Noras pažinti, atrasti kažką nauja giliai užkoduotas mūsų genuose. Žmogus išgyvena vienišumo jausmą, nesąmoningai jausdamas arba susimąstydamas apie tai, kad mes galbūt esame vieninteliai Visatoje.
Mane įtikino paaiškinimas, kurį radau Bryano Appleyardo knygoje „Ateiviai. Kodėl jie yra čia“. Knygoje nagrinėjama, kodėl žmonės tiki ufonautais ir juos mato. Žmonės trokšta manyti, kad jie yra didesnio, geresnio pasaulio dalis. Mes iš tiesų jaučiamės svetimi šiame netobulame pasaulyje. Tikėjimas ufonautais, kaip ir Dievu, leidžia tikėtis, kad bent po mirties sugrįšime į savo tikruosius namus. Arba mus suras ateiviai, kurie yra galingesni ir išmintingesni už mus. Vadinkite tai kosminio išganymo viltimi.
Tikėjimas rojumi, Dievu ir pomirtiniu gyvenimu susijęs su mūsų vidiniu protestu prieš negailestingą tikrovę. Mes jaučiame, kaip mūsų kūnas metams bėgant silpsta, o smegenys kaip tik tobulėja. Juk tai nelogiška ir neteisinga, ar ne? Nejau gyvenimas – toks trumpas? Vienintelis būdas pasprukti iš silpstančio fizinio apvalkalo – susikurti gyvenimą po mirties. Religijų sukurti amžinosios medžioklės plotai ir kitokios smagios vietelės – gudrus pabėgimo planas. Tai – savotiškas protestas prieš faktą, kad būti šioje žemėje mums skirta mažai laiko.
Vakarų pasaulis jau daugiau nei pusę amžiaus gyvena be didžiųjų karų, tačiau ekranuose agresijos, ko gera, šiandien yra kur kas daugiau nei buvo prieš pusę amžiaus. Kodėl?
Negalėčiau sakyti, kad agresijos dabar yra daugiau, nei buvo anksčiau – ir ekrane, ir ne ekrane. Ji geriau matoma ir plačiau pateikiama žiniasklaidoje, nes yra daugiau galimybių. Kalbant apie pramogų industriją, jai reikalingas adrenalinas, kuris žmogų sujaudintų, atkreiptų jo dėmesį.
Mes gyvename nuolat didėjančioje informacijos jūroje. Ir filmų, ir kompiuterinių žaidimų kūrėjai turi kažkaip prasimušti pro keliamą triukšmą. Jie turi stengtis perrėkti kitus rėkiančiuosius. Šiuo atžvilgiu gali atrodyti, kad agresyvumo ir žiaurumo (arba vulgarumo, kaip filme „Kietašikniai“) tampa daugiau, tačiau taip yra anaiptol ne todėl, kad mes tampame agresyvesni. Mes kaip tik galbūt tampame nebe tokie agresyvūs, kaip savo naujoje knygoje „Geresni mūsų prigimties angelai“ teigia Stevenas Pinkeris. Pavyzdžiui, agresyvumą mažina pasitikėjimas teisėtvarka, nes tuomet nebereikia pačiam keršyti už skriaudą. Na, o kine ir pramogų industrijoje agresyvumo didėjimą lemia komercinės paskatos: noras vartotojui duoti daugiau, greičiau, stipriau, su daugiau sprogimų.
Palyginkite pirmą filmą „Kietas riešutėlis“ su naujausiuoju, kuris netrukus pasirodys ekranuose. Žiūrėdamas jo reklaminį klipą, mačiau nesibaigiančią sprogimų seką. Bruce‘o veidelis šmėkštelėjo vos vieną kitą kartą. Tai – pavyzdys komercijos, besivadovaujančios „kuris kurį perrėks“ principu.
Kodėl tuomet kino teatruose populiariausi – pagal parduotus bilietus – yra filmai šeimai?
Manau, todėl, kad į filmą šeimai eina visa šeima, ir nuperkami, tarkime, keturi bilietai. O į filmus, kuriuose šaudo ir gaudo, žmonės paprastai eina po vieną arba po du. Kita vertus, ar matėte, kaip atrodo naujausi animaciniai filmai šeimai? Tarkime, „Ledynmetis“ arba „Madagaskaras“? Juose irgi netrūksta agresijos, gaudynių, susirėmimų, pašėlusio tempo. Mes gerokai nutolome nuo „Bembio“.
Jūsų mėgstamiausias filmas – „Likvidatorius“ („Blade Runner“). Kodėl?
Mano manymu, tai – geriausias MF filmas. Kuo jis pasižymi? Pirmiausia – įspūdinga vizualine raiška. Be to – puikia muzika (o juk garso takelis sudaro ne mažiau kaip 20 proc. visos filmo vertės, o kartais ir daugiau). Šiame filme yra tai, ko reikia bet kuriam geram MF filmui ar knygai: jis palieka erdvės žiūrovo apmąstymams. Jame iškeliamas klausimas apie žmogiškumo esmę ir ribas, apie tai, kas skiria žmogų nuo roboto. Šis klausimas – kas mes esame? - yra bene svarbiausias mūsų tapatumui suvokti.
Labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau atsiras arba bus sukurtas dirbtinis intelektas, auginami replikantai. Kokios bus jų teisės? Kaip jų buvimas šalia mūsų veiks mūsų jausmus? Ar mes patys išlaikysime žmogiškumo testą? Tokie kūriniai, kaip „Likvidatorius“, iš tiesų kalba ne apie nežemiškas būtybes, o apie mus ir išryškina problemas, kurias kasdien sprendžiame – arba turėtume spręsti.
LRT.lt primena, kad sekmadienį per LRT televiziją startuoja nauja laida „Mokslo ekspresas“, kurios autorius – R. Maskoliūnas (nuo šiol – kiekvieną sekmadienį 18.15 val.). Laidoje bus kalbama apie naujausias pasaulio mokslo bei technologijų tendencijas ir tai, kaip mūsų civilizacijai kylančias grėsmes padeda įveikti suvienytos geriausių pasaulio protų pajėgos.
