„Boyzone“ lyderis Ronanas Keatingas, jei susibara su žmona Yvonne, negali užmigti, kol nesusitaiko, nes kamuoja graužatis. 10 metų kartu gyvenanti pora augina tris vaikus, kalba apie meilę ir norą turėti dar gausesnę šeimą.
„Sveiki atvykę į savaitgalio rezidenciją, - atverdamas duris su šypsena veide ištarė R.Keatingas. - Skamba snobiškai, ar ne?“
Būtent šiuose prabangiuose apartamentuose, esančiuose už 45 minučių kelio automobiliu nuo šeimos namų Dubline, po įtemptos darbo savaitės galima rasti grupės „Boyzone“ lyderį Ronaną su žmona Yvonne ir trimis vaikais.
Žemiškas ir artistiškas
Savaitgalio rezidencija stebina akinama švara. Tai įspūdinga žinant, kad pora turi tris vaikus: devynmetį Jacką, septynmetę Marie ir dviejų su puse metų Ali. Jie labai išdykę. „Vaikai dievina šią vietą. Jie gali jodinėti, plaukioti baseine ar žvejoti. Kad ir ką veiktų, visada puikiai leidžia laiką“, - tikino 31 metų tėvelis.
Tačiau Ronanas su šeima džiaugtis laisvais savaitgaliais šiuose apartamentuose gali retai, nes iki rugpjūčio 23 dienos tęsis atsikūrusios kultinės grupės „Boyzone“ gastrolės po Jungtinę Karalystę ir Airiją.
Populiarus atlikėjas neturi nė lašelio pasipūtimo. Be abejonės, tai - ir Ronano 34 metų žmonos, buvusio modelio Yvonne nuopelnas. „Esu labai žemiška, o Ronanas - kūrybingas ir artistiškas. Manau, mūsų santuoka tokia vykusi, nes atsveriame vienas kitą“, - kalbėjo ji.
Nedaug yra žmonų, kurios su džiaugsmu išlydėtų savo vyrą į susitikimus su tūkstantinėmis gerbėjų miniomis. „Žinoma, ilgiuosi Ronano, bet kai išgirstu merginas, kalbančias, koks jis patrauklus, šypsausi ir vertinu tai kaip komplimentą. Aš pasitikiu juo, jis - manimi“, - tvirtino dainininko žmona.
Yvonne ir Ronanas šiemet atšventė dešimtąsias vedybų metines. 1998 metais pora susituokė Karibų jūroje esančioje Nevis saloje. Ronanui tuomet tebuvo 21-eri. „Būdamas 16 metų pradėjau dainuoti grupėje „Boyzone“, apkeliavau pasaulį, sutikau daug šaunių merginų, bet tik susipažinęs su Yvonne supratau, kas yra meilė“, - pasakojo vyras.
Išmoko apeiti aštrius kampus
- „Boyzone“ nariai išsiskyrė prieš aštuonerius metus. Kas lėmė, kad grupė vėl susibūrė?
- 2006 metais su Yvonne apsilankėme grupės „Take That“ koncerte. 1999 metais pradėjęs solisto karjerą, per koncertus sulaukdavau tiek pat žiūrovų, kaip ir dainuodamas su grupe, o įrašų pardaviau daugiau nei „Boyzone“. Tačiau manęs neapleido jausmas, tarytum kažkas būtų išjungęs garsą. Isterija ir emocijos, verdančios per vaikinų grupės koncertus, dingo. Po grupės „Take That“ koncerto prisiminimai atgijo. Esu buvęs daugelio garsių dainininkų pasirodymuose - nuo Beyonce iki Bon Jovi. Tačiau niekas negali prilygti publikai per vaikinų grupės koncertus.
- Ką darėte?
- Susisiekiau su visais „Boyzone“ nariais ir užviriau šitą košę. Prireikė šiek tiek laiko, kol ėmėmės darbo, kadangi kiekvienas mūsų turėjo tam tikrų asmeninių įsipareigojimų. Visi to norėjome, manau, būtent dabar ir buvo geriausias laikas susibėgti draugėn. Tiesiog tą jaučiu.
- Kodėl grupė iširo?
- Šešerius metus prabuvus drauge atsirado įtampa. Visi norėjome pertraukos. Tikrai nebuvau kaltas dėl išsiskyrimo. Man galima prikišti nebent tai, kad neatsikūrėme anksčiau, nes būdamas solistas turėjau įsipareigojimų įrašų kompanijai ir klausytojams.
- Kodėl dabar viskas kitaip?
- Mes esame vyresni. Aš turiu tris, Keithas ir Michaelis - po du vaikus, o Shane‘as pranešė, kad lapkritį irgi taps tėvu. Mes suaugome. Dabar žinome, kaip apeiti vienas kito aštrius kampus. Egoizmas išgaravo, ir darbas tapo smagiu laiko leidimu.
- Kokia buvo jūsų vaikų reakcija?
- Jie labai tuo džiaugiasi. Tikriausiai vaikams atrodo, kad jų tėčiai - herojai.
- O kaip į tai reagavo Yvonne?
- Yvonne - mano užnugaris, ji nuolat būna šalia, kaip ir tąkart per „Take That“ koncertą. Ji matė, kokį įspūdį man paliko jų pasirodymas.
- Yvonne, ar tikrai dėl nieko nenuogąstaujate?
- Atvirai sakau - ne. Kai Ronanas laimingas, aš irgi laiminga. Dar prieš minimą koncertą „Boyzone“ vaikinai buvo užkasę karo kirvį ir vėl bendravo. O koncertas suveikė kaip katalizatorius. Džiaugiuosi, kad jie - vėl geri draugai. Buvo kalbama, kad vaikinai leidosi į gastroles vien dėl pinigų, bet tai nėra pagrindinė priežastis. Paprasčiausiai visi to labai norėjo.
„Mėgaujuosi drauge nugyventais metais“
- Ronanai, kaip manote, kodėl jūsų santuoka tokia tvirta?
- Todėl, kad skiriame vienas kitam daug dėmesio. Tai elementarus dalykas, kurį daugelis porų pamiršta. Susituokėme, nes norėjome būti kartu. Kuo dažniau stengiamės leisti savaitgalius drauge, nesvarbu, Paryžiuje, Niujorke ar gimtojoje Airijoje. Išlaikyti gerus santykius yra darbas, kurio nesibaidome. Žmonės per lengvai pasiduoda. Jei padarai klaidą, apie tai reikia kalbėti, viską išsiaiškinti, ir tik tada judėti pirmyn. Kai susibarame, negaliu eiti miegoti, kol neišsiaiškiname, kitaip graužiuosi. Svarbiausia, kad vienas kitą labai mylime.
- Susituokėte labai jauni. Matyt, kartu brendote?
- Kai esi dvidešimtmetis, charakteris vis dar formuojasi. Mūsų santykiai stiprėjo sulig kiekviena kartu praleista valanda. Yvonne, kaip ir aš, daug keliavo, todėl, nors ir jauna, buvo pakankamai subrendusi. Buvome pasirengę „susitupėti“. Atskleidę tikruosius jausmus, niekada nesigailėjome pasirinkę vienas kitą.
- Kaip judu susipažinote?
Yvonne: - Dublinas - nedidelis miestas. Aš dirbau modeliu, Ronanas sukosi muzikos versle, laisvalaikiu lankėmės tose pačiose vietose. Kai susipažinome, 18 mėnesių buvome geri draugai. Dalijomės problemomis, išsikalbėdavome, galėjome drauge ir juoktis, ir verkti. Juokavome: jei sulaukę 40 metų dar neturėsime antrų pusių, susituoksime.
Mano jausmai Ronanui vis stiprėjo, tačiau bijodama sugriauti mūsų draugystę, laikiau juos užgniaužusi. Pamenu, vieną vakarą linksminomės su draugais ir mudu su Ronanu ėmėme mėtytis ledais. Viską prisiminus, akivaizdu, kad kritome vienas kitam į akį.
Mano mama sakė jau prieš keletą mėnesių nujautusi, kuo baigsis mūsų draugystė. Tą lemtingą naktį, kai prisipažinome apie savo jausmus, iškart prašnekome apie santuoką.
- Kokią regite ateitį?
Ronanas: - Ketinu tęsti labdaringą „Marie Keating“ fondo veiklą. Prieš 10 metų mama mirė dėl krūties vėžio, jai tebuvo 54 metai. Iki šiol negaliu susitaikyti su jos mirtimi. Surinkome daugiau kaip 5 mln. svarų, ir aš tuo didžiuojuosi. Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje mūsų mobiliose klinikose pasitikrino per 75 tūkst. moterų, kas dešimta buvo nukreipta pas specialistus.
Dar norėčiau sukurti filmą ir parašyti daugiau dainų.
Yvonne: - Noriu būti laiminga. Tačiau tik likimas nuspręs, kokiu būdu mane pradžiuginti. Tai gali būti Ronano karjera Amerikoje, tada galbūt persikeltume ten gyventi. Džiaugčiausi galėdama vėl dirbti. Labiausiai norėčiau pakeliauti su Ronanu.
- Ketinate susilaukti daugiau vaikų?
Yvonne: - Abu su Ronanu norėtume turėti daug vaikų. Rugsėjį mūsų jaunėliui Ali sukaks treji. Net keista, kaip greit pasimiršta bemiegės naktys...
Ronanas: - Noriu gyventi taip, kad aplinkybės leistų man daugiau laiko skirti tam, ko labiausiai trokštu - leisti laiką su Yvonne. Mėgaujuosi drauge nugyventais metais ir nenoriu ateinančių švaistyti veltui. O dėl vaikų... niekad negali žinoti!
Pagal užsienio spaudą parengė Rūta VENCLOVAITĖ
