Po skaudaus pralaimėjimo 75:87 mažajame Olimpinių žaidynių finale Argentinos krepšininkams nuotaikos Lietuvos rinktinės stovykloje nebuvo itin pakilios.
- Mums reikėjo ir bronzos medalio. Būtume skraidę padebesiais. Bet išėjo, kaip išėjo. Tikrai buvome pasiruošę kovoti ir dėl bronzos medalių
Rimantas Kaukėnas:
- Aš labai norėjau medalio. Galbūt jeigu paklausite manęs to paties po kažkurio laiko, gal jausiuosi kitaip. Bet dabar labai liūdna, kad nelaimėjau medalio.
Ramūnas Butautas:
- Mes labai daug atidavėme ir moralinių, ir fizinių jėgų rungtynėse su Ispanija. Šiandien buvo ankstyvos rungtynės. Mes buvome lėtesni, argentiniečiai žaidė agresyviai – turėjome problemų ir puldami, ir gindamiesi. Jie mus apstumdė. Komandinis žaidimas, kurį žaisdavome, mums šiandien nepavyko...
Lyderio vaidmens mūsų komandoje gali imtis kiekvienas krepšininkas, bet šiandien buvo ne mūsų diena. Prastai pataikėme, daug klaidų, daug pramestų baudų. Vyrai stengėsi, nė vienam iš jų negaliu priekaištauti – net beviltiškoje padėtyje jie kovojo ir sugebėjo sumažinti skirtumą, galbūt buvome visai netoli lūžio rungtynėse. Tie, kas išėjo į aikštelę, atidavė viską, ką galėjo. Galiu tik padėkoti. Už tą dvasią, pasitikėjimą, kovingumą, patriotiškumą. Būtent dėl to labiausia ir gaila, kad mes neiškovojome medalių. Vyrai tikrai buvo jų verti.
Niekada nebūna vienos priežasties. Priežasčių būna daugiau. Reikėtų paanalizuoti giliau, kad galėčiau išsamiai atsakyti į šitą klausimą.
Visada sakiau, kad Lietuva turi žaisti bent pusfinalyje, nes mes esame krepšinio valstybė. Labai sunku užbaigti turnyrą, kai pralaimi dvejas rungtyns iš eilės, kai reikia važiuoti namo tuščiomis rankomis...
