Valentino Junoko vadovaujamos Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pastangos kovoti su politine korupcija buvo labai drąsios, tačiau donkichotiškos. Didžiausia jų nauda - politinės korupcijos diagnozė ir maksimalus visuomenės susidomėjimas šia problema.
Tačiau drąsos neužtenka - diagnozuotą ligą reikia gydyti. Kova su politine korupcija neįmanoma be labai svarios politinės paramos, kurios V. Junoko komanda neturėjo. Negana to, plačius užmojus gana greitai pakirto serija grubių STT klaidų.
Tokius vertinimus V. Junoko atsistatydinimo dieną Eltai išsakė prieš korupciją kovojančios organizacijos "Tarptautinis skaidrumas" ("Transparency International") Lietuvos skyriaus (TILS) direktorius Rytis Juozapavičius.
ELTA: Ar V. Junoko atsistatydinimą įmanoma vadinti nepolitizuotu žingsniu, jeigu, pritardami jo kandidatūrai 2000-ųjų pavasarį, tuometinio Seimo nariai vieningai balsavo "už", o dabartiniai - beveik vieningai sveikina jo pasitraukimą?
R. JUOZAPAVIČIUS: V. Junokas krito nelygioje kovoje su politikais. Pažiūrėkime, ką darė V. Junokas su savo antikorupciniais tyrimais - jis labai smarkiai pakirto ir taip labai nedidelį pasitikėjimą valdančiomis, tradicinėmis partijomis. Be jokios abejonės, jis užsitraukė didelę politikų nemalonę, žiūrint grynai iš viešųjų ryšių pusės, jau nebesigilinant į bylų esmę - kas teisus, kas neteisus.
Drąsos požiūriu jis elgėsi tikrai labai drąsiai. Tos STT pastangos, sakyčiau, buvo netgi nutrūktgalviškos, nes iš esmės jie išdrįso tirti tuos, kurie yra labai aukštai ir labai galingi.
Kitas klausimas - kompetencija. Drąsos neužtenka. Tokiai tarnybai, kaip STT, pabandyti pajudinti politinį elitą praktiškai neįmanoma be platesnės visuomenės paramos. Man pasirodė, kad tos pastangos, neremiant svariai politinei jėgai - iš anksto buvo pasmerktos. Tai buvo karas, kurio neįmanoma laimėti. STT, jeigu ji jautėsi izoliuota ir pasmerkta vienišai kovai su korupcija - tai yra apgailėtina. Ir tų žmonių nereikia kaltinti, kad jie buvo nekompetentingi ar ko nors nežinojo. Jie tam tikra prasme buvo pasmerkti. Taip aš suvokiu padėtį.
Tai buvo donkichotiška kova?
Tikrai donkichotiška. Bet mane žavi ta drąsa. Juk tos visos komisijos tyrė juos - visada, kai nori mušti, lazdą rasi.
Jie buvo labai drąsūs. Bet jeigu jau kovojama su tokio svorio "įtariamuoju", kaip politinė korupcija, turi būti kažkokia labai stipri politinė jėga, kuri remtų pareigūnus šioje kovoje. Reikėjo labai rimtai įvertinti tas politine korupcija įtariamas jėgas ir galimą jų pasipriešinimą.
Iš kur ta politinė parama, kai patys politikai yra įtariamieji?
Jos ir nėra. Tai grynai donkichotiškas žygis. Galbūt jis primena kino filmus? Čia reikėtų surasti vaizdingą palyginimą. Sakau, gal ponas Junokas kaip koks Neo iš "Matricos", kuris irgi veikė kovodamas su sistema...
Dabar dėl kompetencijos. Be jokios abejonės, buvo padaryta serija grubių klaidų. Ta kova būtų tęsiama sėkmingiau ir ilgiau, jeigu nebūtų buvę tų skandalingų poėmių partijų būstinėse, serijos neatsakingų pareiškimų apie politikavimą ir galų gale - parlamentaro Raimondo Šukio iškvietimo apklausai į STT atėjus duoti parodymų laikinajai parlamentinei komisijai, kuri tiria STT veiklą.
Teisėsaugininkai ir politikai toliau kibo vieni kitiems į atlapus, nepaisant trijų nevyriausybinių organizacijų - Pilietinės visuomenės instituto, Žmogaus teisių stebėjimo instituto ir "Transparency International" - raginimų, kad jie tą karą nutrauktų ir imtųsi savo pačių etikos priežiūros. Tiek politikai galėtų savo energiją nukreipti politikų etikos kodeksui, tiek STT turėtų užsiimti savo etikos priežiūra, nes jie, pasirodo, nėra valstybės tarnautojai ir patys sau pasirašo veikimo taisykles.
Ar V. Junoko pasitraukimas dabar reiškia kovos su korupcija pabaigą, ar pradžią?
Tai nei pabaiga, nei pradžia. V. Junoko STT donkichotiško veikimo nauda buvo maksimali keliant visuomenės susirūpinimą korupcijos tema. Trečiadienį pristatytoje Atviros Lietuvos fondo ir Pilietinės visuomenės instituto apklausoje kovą su korupcija ir su nusikalstamumu žmonės nurodė viena svarbiausių problemų po ekonominės gerovės stiprinimo. Gerai, susirūpinimas pakeltas. Bet čia tas pats, kaip gydant vėžį: diagnozavom, atkreipėm dėmesį, o toliau jau reikia gydyti... Kitaip rezultatai gali būti ir neigiami.
Jeigu tu pakeli visuomenės susidomėjimą korupcija, šneki, kad yra korupcija, ir galų gale nieko neįrodai, tai lieka toks nusivylimo jausmas, kuris skatina visuomenę balsuoti už populistus. Ir aš nelabai matau, kad po artėjančių Seimo rinkimų ateitų kokia nors labai stipri politinė jėga, kuriai rimtai rūpėtų nuoseklus antikorupcinis veikimas.
Nors negalima sakyti, kad tai politikams visai nesvarbu. Jie vis dėlto stengėsi kurdami politinių partijų ir kampanijų finansavimo kontrolės įstatymą. Jis, be abejo, kritikuotinas, bet ten yra ir keletas gerų dalykų.
Ar tą valią kovoti su politine korupcija turės naujoji Seimo dauguma, pamatysime stebėdami, kaip ji bandys įgyvendinti panašių įstatymų nuostatas. Pavyzdžiui, labai drąsus iššūkis būtų pabandyti drausti politinę reklamą per televiziją, kaip ir siūloma tame įstatyme, arba griežčiau persekioti korumpuotus pareigūnus.
Man atrodo, kad kovoje su korupcija netgi būtų galima įrodinėjimo naštą perkelti įtariamajam - kad jisai gintųsi. Nes dabar bet kuris politikas, patekęs į korupcijos skandalą, teisės požiūriu sausas išlipa iš balos. Jis pasako: "Aš nekaltas, įrodykite, kad aš kaltas". Visi plūkiasi, bando įrodyti, jiems nesiseka, ir tokia kova su korupcija pavirsta kažkokiu keistu košmaru.
Išeitų, kad kovos su korupcija sėkmę nulems ne V. Junoko įpėdinis, bet naujoji politinė dauguma?
Taip, naujoji dauguma ir jos politinė valia. O iš esmės - netgi ir visuomenės parama, nes mūsų organizacija kovą su korupcija vertina remdamasi nacionalinio integralumo sistema.
Neužtenka, kad dirbtų teisėsaugos institucijos. Čia daugybė kitų svarbių veiksnių: Seimas, Vyriausybė, teismai, auditoriai, ombudsmenai, nepriklausomos antikorupcinės agentūros, vietos valdžia, žiniasklaida, pilietinė visuomenė, privatus sektorius, tarptautinės organizacijos. Reikia mobilizuoti kuo platesnį kovos su korupcija barą. Bet pagrindinis veiksnys, aišku - realus, ne "popierinis" valdžios susirūpinimas politine korupcija. Tada kova su politine korupcija, pradėta V. Junoko vadovaujamos STT, galėtų būti sėkmingai toliau tęsiama.
Antraip V. Junoką pakeisiantis kitas žmogus veikiausiai paliks šitą darbo barą. Juk STT agentai visada sakė: "Mes galime grįžti gaudyti kyšius imančių kelių policininkų, tų smulkių žuvelių". Ir jie sėkmingai juos gaudytų.
Bet juk politinė korupcija vis dėlto yra pati svarbiausia tema daugelyje pasaulio šalių. "Transparency International" tyrimas parodė, kad trys ketvirtadaliai maždaug šimto šalių gyventojų labiausiai norėtų išnaikinti korupciją partijose. Nes labai dažnai politinė korupcija dengia kitokią korupciją. Yra netgi toks terminas "nusikaltėlių stogas".
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Dora Petkauskaitė.
