Net jei nelaukiate, kad jūs pasveikintų iš televizijos ekrano, vis tiek smagu žinoti, kad ta maloni ramaus balso moteris, kas savaitgalį linkinti visiems ilgų gyvenimo metų – mūsų kraštietė Regina Jokubauskaitė. Jos tėtį Aleksą Jokubauską, 90-metį perkopusį šaunų bandonininką iš „Velnio tuzino“ pažįsta ne tik skaudviliškiai. Daugybė darbo televizijoje metų Reginos nepavertė „žvaigžde“. Ir dabar ji ne tik tikra savo krašto patriotė, bet ir be galo paprasta ir „sava“.
– Kaip iš mažo miestelio – Skaudvilės – atsidūrėte radijuje, televizijoje, kada tai buvo? Ar tai buvo svajonių darbas? O kai teko išeiti, ar sunku buvo?
– Apie televiziją nei svajojau, nei mąsčiau – ėjau į radijo diktorių konkursą. Dirbti LRT nė neplanavau – ruošiausi būti anglų kalbos mokytoja. Nutiko taip, kad mane priėmė, tad darbą turėjau net nebaigusi studijų. Po penkerių metų radijuje perėjau į televiziją. „Panoramai“ skubiai reikėjo diktorės. Iš kur paimti? Visų žvilgsniai nukrypo į radiją. Atrinko tris, tarp jų – ir mane, galų gale likau aš viena. Vertinau ir lig šiol vertinu save labai kritiškai: nesu gražuolė – vidutinybė, tokia visai nieko! Nepretendavau į gražuoles, bet tais laikais didelio grožio ir nereikalavo – svarbu taisyklinga tartis ir tvarkinga išvaizda. Po trijų dešimtmečių pradėta reikalauti, kad žinias skaitytų tik žurnalistai. Esu taiki natūra, tad, kiek pasiblaškiusi ir neradusi darbo, perėjau dirbti įgarsintoja į TV3, garsinau serialą. Jis baigėsi, mano darbas – taip pat. Kurį laiką sėdėjau namuose, nieko nedirbau, tik mezgiau, mezgiau ir vis labiau klimpau į niūrią nuotaiką.
– Paskui tapote „Maximos“ balsu. Ar pati iš savęs to tikėjotės?
– Kai atsidarė „Hyper Maxima“, buvo ieškoma žmogaus, kuris galėtų skaityti reklamas. Po savaitės nervingo laukimo – skambutis: „Priėmė!“ Jūs net neįsivaizduojate, koks buvo konkursas, kiek aktorių, garsių žmonių į tą vietą pretendavo... Iš pradžių viskas man buvo prieš plauką: žmonių – minios, erzelynė, triukšmas. Sėdėjau tokioje vietoje, kur tekdavo išklausyti nepatenkintų pirkėjų priekaištus, padėti surasti prekę, susiorientuoti erdvėje. Maloniai pradžiugdavau, kai mane atpažinę žmonės pakalbindavo, kiti ir gėlytę padovanodavo – tuo metu man tai suteikdavo jėgų. Manau, kad kiekvienas gyvenimo tarpsnis atneša žmogui kažką naudingo: tapau drąsesnė, vikresnė, judresnė, pradėjau geriau orientuotis. Iki šiol esu „Maximos“ balsas“, tik dabar įrašuose skaitau reklamas.
– Likimo vingiai ir vėl atvedė į televiziją. Kaip vertinate dabartinį savo darbą – juk galėtumėte ir nedirbti? O gal pensininkės statusas ir gyvenimas ne prie širdies?
– Ir vėl viską sudėliojo atsitiktinumas: atėjau į LTV „Duokim garo!“ filmavimą palaikyti savo tėvelio, atvykusio į varžytuves su „Velnio tuzinu“. Pasirodo, tuo metu karštligiškai ieškota pageidavimų koncerto vedėjos. Buvę kolegos pamatė, kad dar nesupuvusi, ten patepus, šen pašiaušus bus visai nieko, ir iškart pasakė: „Mums tavęs reikia, būsi sveikinimų koncerto vedėja!“ Nors buvo gana netikėta, apsidžiaugiau: darbas televizijoje vėl suteikė galimybę jausti, kad gyveni. Dabar jaučiuosi jaunesnė, žvalesnė, sveikesnė, nejaučiu jokių senatvės požymių. Televizija mane „pakylėja“, įpareigoja, neleidžia sugniužti. Perskaičiusi sveikinimus tikrai juntu daugiau džiaugsmo nei namuose išvirusi skanius barščius.
– Sveikinimo koncertai sulaukia gana prieštaringų vertinimų – vieni juos dievina, kiti šaiposi. Ką apie juos galvojate, kokią jų prasmę matote?
– Nepatikėsite, bet net jei labai prašytumėte, balandžio mėnesį sveikinimams vietos jau nerastume. O jeigu yra paklausa, turi būti ir pasiūla. Ji tiesiog atspindi tą lygį, kurį šiuo metu yra pasiekusi Lietuva. Aš nesu kokia išsišokėlė, kad nurodinėčiau, kaip kas turi kalbėti ar jaustis, stengiuosi pritapti prie tradicijos. Žinoma, jaunimui toks formatas nepriimtinas. Turiu galimybę pasidžiaugti nuostabiai gražiais lietuviškais vardais. Man gera, nes tai, ką darau, žmonėms brangu. Esu dėkinga žiūrovams už dėmesį: gaunu malonių laiškų, retsykiais – gėlių. Manau, kad žiūrovai labiau vertina mano šiltą, gerą žodį negu nevykusią išvaizdą, susikaustymą.
– Tikriausiai reikia kaskart atiduoti dalelę savęs, kad banalūs, dažnai kartojami žodžiai suskambėtų šiltai, iš širdies?
– Iš pradžių tai šiek tiek trikdė, atrodė nuobodu kartoti ją patį, bet paskui supratau, kad visuose darbuose yra panašiai: juk ir vairuotojas kasdien sėda prie to paties vairo, bet jis juk nesako, kad tai banalu. Todėl pirmiausia sveikinu taip nuoširdžiai, kaip norėčiau, kad mane sveikintų. Suprantu, kad jei žmogui devyniasdešimt ir galbūt jis nelabai prigirdi, stengiuosi skaityti lėčiau ir išraiškingiau. Stengiuosi, kad tas pats tekstas kiekvieną kartą būtų nuspalvintas vis kitomis spalvomis.
Sveikinimų koncertas dažnam tampa įvykiu, paįvairinusiu niūroką kasdienybę. Man patinka, kai žmonės pasakoja, jog išgirdę sveikinimą visi subruzdo, skambino jaunystės draugai, seniai sutikti žmonės, kurie susijaudino prisiminę kartu praleistas dienas. Ir žmogui po to sveikinimo visa savaitė tapo kitokia... Kuo ilgiau dirbu, tuo labiau suprantu šios laidos prasmę. Ji itin reikalinga senyvo amžiaus žmonėms. Kiekvienam iš mūsų reikia pripažinimo, norisi pasididžiuoti šeimos santarve, vaikais, darbais, talentu, kantrumu, tylumu... Išgirsti savo vardą, pavardę, artimųjų vardu ištartus palinkėjimus – tai savotiška pripažinimo atmaina. Vienas laimingas radęs pasagą, o kitas – tik uknolį (pasaginę vinį – aut. past.)...
– Dar viena jūsų veikla – knygų įgarsinimas aklųjų draugijoje. Tai būdas prisidurti prie atlyginimo ar širdžiai maloni veikla?
– Iš tiesų televizija užima tik vieną dieną per savaitę, visas kitas dienas esu užimta garsinimu. Važiuoju į aklųjų ir silpnaregių draugiją garsinti romanų. Tai jau dariau jaunystėje, paskui buvo ilga pertrauka, nes vienu metu mokėjo taip mažai, kad man net neatsipirkdavo kelionės pirmyn ir atgal išlaidos. Dabar ir vėl garsinu. Darau tai ne dėl pinigų. Man apsimoka vien dėl to, kad turiu galimybę paskaityti gerą knygą, kam namuose nerasčiau laiko. Be to, tai reikalinga palaikyti nepriekaiškingą dikciją. Man kol kas lengvai einasi ir filmus televizijoje garsinti. Čia jaučiuosi savimi. Jeigu iš manęs šią galimybę atimtų, sielvartaučiau šimteriopai labiau nei išguita iš eterio. Prisėdus prie mikrofono nereikia sukti galvos, kaip atrodai, – gali atsiduoti tam, ko jaunystėje buvai išmokyta. Gaunu ir kitokių pasiūlymų. Pavyzdžiui, dabar „Šviesos“ leidykla pasiūlė įrašyti klasikos kūrinius vidurinėms mokykloms.
– Eteryje visus sveikinate ir linkite laimės. Ar dažnai pati apie ją susimąstote? Kas jums yra laimė, ar galite pasidžiaugti esanti laiminga?
– Laimė – akimirkos pajutimas: gražu, skanu, ramu, miela. Viens – ir viskas, praėjo. Gyvenimas permainingas, spalvotas. Vos spėji suvokti tą akimirką, ir ji pabėga. Viskas gyvenime juk laikina: vieną dieną rauni plaukus, smurgas bėga, o kitą dieną net verkti nesinori... Aš tų laimingų akimirkų net bijau, po jų dažnai ateina nelaimingos. Juokinga, kad džiaugsmai taip pat praeina. Ir pats žmogus keičiasi.
– Niekaip nepasakytum, kad jau esate sulaukusi pensinio amžiaus, be to, ir balsas skamba labai jaunatviškai. Gal žinote kokią jaunystės paslaptį? Arba bent kokių nors paprastų liaudiškų receptų, kaip taip „išsilaikyti“?
– Šioje srityje esu visiška laukinė – prausiuosi muilu, po pudra kremo netepu. Kad neblogai „išsilaikiau“, galiu dėkoti tik genams. Ponia niekada nebuvau ir savęs lepinti nemoku. Net mano vyras kartais susierzinęs numoka ranka: „Ko iš jos norėti, ji juk iš Skaudvilės“. Esu iš kaimo, tad ir rengtis kaip nors ypatingai man nepatinka: orientuojuosi į kaimišką stilių – rengiuosi taip, kad būtų šilta, patogu, nevaržytų judesių ir kad rankovės neplevėsuotų, nes trukdo dirbti. Gyvenimas ir televizija – du skirtingi dalykai: kas gyvenime gražu, ekrane gali būti baisu, o kas ekrane gražu, gyvenime gali atrodyti nei šis, nei tas. Be to, man atrodo svarbiau patraukti žiūrovą ne savo išvaizda, o elgesiu, skaitymo maniera, nuoširdumu.
– Papasakokite apie savo pomėgius, malonius užsiėmimus.
– Sergu „mezgimlige“ – esu priklausoma nuo mezgimo. Jis man dovanoja ramybę. Mezgu sau ir vyro anūkams, dukrai. Jau netgi filmavausi su pačios nusimegzta suknele! Neseniai atradau būdą, kad gražiai atrodytų iš moheros megztas drabužis: prie moheros pridedu lino siūlą. Atrodo puikiai! Veriu karoliukus, siuvinėju kryželiu. Dukrai esu padovanojusi kryželiu išsiuvinėtą jos portretą. Kas dar? Turime augintinę – vokiečių aviganę Briksę, labai ją myliu. Gyvename sodų bendrijoje už Vilniaus, tad galiu auginti daugybę gėlių. Mano gėlynai primena kaimo darželius, o tarp gėlių puikiai dera įvairiausios prieskoninės žolelės ir daržovės. Jau dabar nekantrauju, kada pagaliau galėsiu išeiti į kiemą. Patinka man ir šeimininkauti. Žodžiu, be veiklos nesėdžiu nė minutės.
– Ar dažnai aplankote tėvų namus, ar vis dar jaučiatės esanti skaudviliškė?
– Į Skaudvilę atriedu maždaug kas trys savaitės, vasarą – ir dažniau. Man čia gera. Pas tėtį labai gerai auga pomidorai. Svajoju kada nors čia sugrįžti. Kartą dukrai išpažinau savo meilę ir prisirišimą Skaudvilei, tai ji ir sako: „Galėjai dukrą Skaudvile pavadinti, kad jau taip ją dievini!“ Sakau, o jei sūnus būtų gimęs, kaip būtų reikėję pavadinti? „Kryžkalniu!“ – atšovė ji. Juokėmės iki ašarų...
