„Moskvičiau, užsivesk!“, – tokiais plakatų šūkiais sirgaliai bandė pažadinti Lietuvos rinktinę praėjusių metų Europos čempionate Lenkijoje. „Užvedėme“, – po šešių iš eilės pergalių šių metų Pasaulio čempionate Turkijoje šypsojosi Robertas Javtokas.
Tiesa, jis puikiai supranta, kad ketvirtfinalyje laukia ypač sunkus išbandymas – sustabdyti pakylėtą Luiso Scola ir Argentinos rinktinės žaidimą.
– Robertai, rungtynės su Kinija žaidimo kokybės prasme buvo žingsnis atgal?
– Ne tai, kad žingsnis atgal, paprasčiausiai nepavyko atrasti savo tikrojo žaidimo. Bet jeigu laimėjome, vadinasi nebuvo žingsnio atgal. Nebuvo geros rungtynės, bet gerai tai, kad mes kovėmės ir tikėjome, kad laimėsime. Manau, tikrai buvome pajėgesni ir žingsnio atgal nežengėme, tiesiog neišpildėme visko taip, kaip norėjome.
– Šešios pergalės – skeptikai nutildyti ar tikrasis įrodinėjimas, ko verta ši Lietuvos rinktinė, prasideda tik dabar?
– Nebandėme nei kažką nutildyti, nei kažkam kažką įrodyti. Tiesiog patys sau norime įrodyti, kad esame verti būti šioje rinktinėje ir kad Lietuvos krepšinis nežlunga, kaip kažkas šnekėjo po praėjusių metų. Ar kaip rašė, kad turime „moskvičių“ užvesti. Užvedėme (šypsosi).
Bet, kaip sakiau, labiau patys sau norėjome įrodyti, kad esame geri krepšininkai ir galime kovoti su bet kuria komanda pasaulyje.
– Kaip paaiškinti Luiso Scolos fenomeną? Kodėl jis tiesiog nesustabdomas šiame čempionate?
– Dar nežaidė su mumis (juokiasi). Kalbant rimtai, jis visada buvo labai geras žaidėjas. Teko stebėti rungtynes su brazilais, kuriose jis fantastiškai pataikė iš vidutinių nuotolių, ko anksčiau nedarė. Manau, dabar jis pajutęs savo metimą, kaip sakoma – „karštas“, ir tokį žaidėją iš tikrųjų sunku sustabdyti.
Vis dėlto visais metais jis buvo geras žaidėjas ir gerai žaidė, aišku, gal ne taip gerai, kaip dabar. Tobulėja (šypsosi).
– Argentinos rinktinė mums gerai žinoma – su ja net dukart teko žaisti 2008 m. Pekino olimpinėse žaidynėse. Tuometinėje komandoje buvo Manu Ginobilis. Kaip jo netektis pakeitė Argentinos rinktinę?
– Kaip buvo gera komanda, taip ir liko gera komanda. Lyderio netektis neišmušė jų iš vėžių. Mūsų rinktinėje taip pat nėra daug senbuvių, kurie visuomet tempdavo rinktinę, bet mes irgi dabar nebuksuojame. Tiesiog daugiau iniciatyvos pasiėmė kiti žaidėjai.
Tas pats Scola, kuris dėl padidėjusios atsakomybės tapo tik dar geresniu žaidėju. Olimpiadoje jiems pralošėme taip pat tuomet, kai M. Ginobilis nežaidė (rungtynes dėl bronzos M. Ginobilis praleido dėl traumos, – red. past.), tad ši Argentinos rinktinė stipri net ir neturėdama kelių pagrindinių žaidėjų.
– Argentinos rinktinė yra vyriausia čempionate, Lietuvos rinktine – pakankamai jauna. Ar tai svarbus faktorius tokios svarbiose rungtynėse kaip ketvirtfinalis?
– Kiek svarbus, pamatysime per pačias rungtynes. Žinoma, tai, kad turi didesnį patyrimą, jiems suteikia pranašumą. Žaidėjai labiau subrendę, daugiau matę. Vis dėlto tai yra vienos rungtynės ir kiekvienai komandai būna blogų dienų.
Aišku, žaidžiant ketvirtfinalyje tam tikrą vaidmenį vaidina ir tie maži faktoriai. Jie labiau patyrę, bet mūsų pusėje – užsidegimas, noras, agresyvumas.
– Pekino olimpinių žaidynių mažajame finale argentiniečiams leidome atitrūkti ir po to nebepavijome. Šiame čempionate toks scenarijus dažnai kartojosi, nors varžovus vis pavykdavo pasivyti. Vis dėlto žaidžiant su Argentina ko gero negalėsime sau leisti tokios prabangos – leisti varžovui atitrūkti?
– Ne savo noru paleidžiame. Nei ruošiamės, nei norime tai daryti. Visuomet stengiamės žaisti nuo pat pradžių, bet kažkodėl vis nesiseka. Jei išspręstume tai, galbūt mūsų žaidimas dar labiau pagerėtų ir būtų mažiau vargo. Bet kol kas yra taip, nors kiekvieną dieną bandome tai išgyvendinti.
– Kaip manai, ar kiti rinktinės aukštaūgiai pakankamai sėkmingai kompensuoja dėl kojos traumos kiek apribotą tavo paties buvimą aikštėje?
– Vieni sako – įžaidėjų pas mus nėra, kiti sako – su dideliais žmonėmis problemų turime, bet juk jau laimėjome šešerias rungtynes. Mes turime komandinį žaidimą ir kelis lyderius, kurie svarbiais momentais imasi iniciatyvos, ir mes visi jiems padedame.
Manau, Paulius (Jankūnas) tikrai gerai žaidžia penkto numerio pozicijoje, kas jam nėra labai įprasta. Visada gali būti geriau, bet mes nesiskundžiame, yra kaip yra. Visi aukštaūgiai žaidžia iš visų jėgų, ir, manau, kol kas sekasi normaliai.
– Galima sakyti, kad svarbiausia užduotis sustabdyti L. Scolą ir C. Delfino, nes Argentina iš esmės yra dviejų žmonių komanda?
– Manau, kad taip. Svarbiausia atimti iš lyderių taškus ir galbūt leisti kitiems žaidėjams daugiau mesti. Komandos dažnai išsiderina, kai lyderiai nesusirenka savo taškų. Jie įpratę žaisti taip, o mes bandysime pakeisti jų žaidimą. Mūsų aukštaūgių šįkart laukia didelis iššūkis – sustabdyti L. Scolą.
Julius Bliūdžius iš Stambulo
