Pirktuose debatuose politiniai vilkai ruošiasi imti avinus – rinkėjus. Džiugi, šventinė atmosfera, niekas nieko neklausia skaudžiai. Politologai jau nusprendė, kas laimės. Beliko palaukti kelias savaites, kol Vaigauskas paskelbs naują „tūsą“.
Tie, kas galėjo sudaryti konkurenciją, sukelti grėsmę sklandžiam valdžios perėmimui iš dešinės į kairę to paties valdžiažmogio ranką, deja, pasirodė esantys prasti strategai ir nelyderiai. Namų šeimininkė, kaip mums su ja kartu beskaudėtų, nepajėgė pamatyti ką nors daugiau, nei vaizdelį už savo virtuvės lango. Neringos Venckienės politika pralaimėjo tą dieną, kai ji paklausė patarimo susibintuoti koją ir tūnoti namuose per rinkimų kampaniją. Lyderiai taip nesielgia. Lyderiai geba pakilti virš savo asmeninio skausmo ir pamatyti bendrą vaizdelį.
Dabar pasidairykime, ar tokių lyderių Lietuvoje apskritai yra? Yra! Keli – Antakalnio kapinėse, vienas – Europarlamente. Turiu galvoje – politinėn pensijon išėjusį Vytautą Landsbergį. O tie, kas vangiuose rinkiminiuose debatuose saugiai už tų pačių avinų pinigus imituoja diskusijas, yra pasitraukusių pensijon lyderių buvę rankinukų nešiotojai.
Jie kantriai sulaukė asmenybių politikos pabaigos ir be kraujo padarė perversmą: įtvirtino Lietuvoje rusiško tipo valdomą „demokratiją“. Valdžia atsidūrė politinių biurokratų rankose. Šitiems rinkimai tėra reginys, šou, skirtas avinams, kuriems svarbu sudaryti iliuziją, jog jie patys yra kalti dėl rezultato. Neveltui šiuose rinkimuose populiariausias šūkis: „Kiekviena tauta nusipelno tų, kurie ją valdo“. Kaltas avinas pats atkiša sprandą.
Humoro nestokojantys žmonės tą situaciją politikos viršūnėje puikiai atvaizdavo aistringu Kubiliaus-Uspaskicho bučiniu. Politiniame guolyje jau niekas neklausia, kokį tikėjimą tu išpažįsti. Jame tiesiog susitariama, kaip ir ką dalins. Laisvė vagiui už jo partijos „auksinius“ balsus.
„Pensijas reikia rėžti dabar, nes po trijų metų JIE viską pamirš!“ – tokius premjero Kubiliaus žodžius, pasakytus Turniškių rezidencijoje prie išgerto viskio butelio, laidos „Kodėl?“ filmavime prisiminė Donalda Meiželytė. Taip kalbėjo premjeras, kuris gavo valdžią keikdamas socialdemokratus, esą jie „nemyli Lietuvos žmonių“. Įžūlu. Bet dar įžūliau yra prieš pat rinkimus nupirkti sraigtasparnių už pinigus, skirtus renovacijai, t. y., pigesniam šildymui. Ką tai mums sako? Sako, kad mus laiko avinais, kurie, ką benuveiktų su savo rinkiminiais biuleteniais, vis vien nieko nepakeis. Taip jie mano. Ir turi tam pagrindo, nes avinai, patikėję piemens lazdą vilkui, nieko kito tikėtis ir negali.
Tie politiniai biurokratai keliais sprigtais sudorojo N. Venckienės sijono įsikibusius politikuotojus, nors dar gegužės 17 dieną buvo manoma, kad tai – jėga ir grėsmė politinių biurokratų valdžiai. Todėl jie ir atėjo grumtis apsišarvavę neperšaunamomis liemenėmis, guminėmis kulkomis ir dar velniai žino kuo. Politinius biurokratus suklaidino Klonio gatvėje pasirodę Sąjūdžio politikai. Devintojo dešimtmečio gavrošai, plikom rankom ėję prieš tankus.
Po to greitai paaiškėjo, kad viskas daug paprasčiau. N. Venckienė pati nusipurtė tų, kurių bijojo valdžia. Tereikėjo pakaitinti vieno paranoją, kito – asmenines ambicijas, ir Klonio gatvės lyderė ėmė elgtis labai panašiai, kaip kita tokia ponia, reziduojanti mirusio vyro Turniškių rezidencijoje. Arba visi skaudėkit su manimi, pykitės su konkrečia prokurore, rašančia man ir mano tetai kvietimus į apklausas, arba aš jūsų nepažįstu. N. Venskienei netgi neskauda, kai jos dukterėčią gynusiems žmonėms dabar kelia baudžiamąsias bylas. Jai skauda ją pačią. Dar tetą.
Vaiko tragedija, kuri taip vienijo, nuėjo į antrą planą. Beveik visiems. Dar keli suklastoti mergaitės laiškai „anos pusės“ seneliams, ir Lietuva nuleis rankas. Palaidos. Ai, juk tai tik dar vienas vaikas, kurio niekas nemylėjo. Kaip teisingai pastebėjo kunigas Arnoldas Valkauskas: „Atvažiuokit pas mane į Ruklą ir aš jums parodysiu tokių šimtą, o dar keliskart tiek – baisesnių“. Mergaitė, kuri taip mus suvienijo, taps statistiniu vienetu Lietuvos, kuri nesugeba apginti ir kitų savo vaikų.
Darius Kuolys šiame kontekste atrodo kaip tikras džentelmenas. Jis nieko nekaltino, pasitraukė į šoną, bet su bendraminčiais vis dar rašo ant Lietuvos gatvių: „Tiesos!“ Gal iš ten vieną dieną rasis politinis lyderis, kuris pramuš sieną dėžėje, kurioje esame užsidarę?
