Dalia Grybauskaitė prilygintina bakterijai, sugebančiai išgyventi baisiomis sąlygomis, jos esminis instinktas yra karjera, - mano knygą „Raudonoji Dalia“ (jau pradedamą platinti) parašiusi žurnalistė Rūta Janutienė, narpliojusi prezidentės biografijos faktus ir konstatuojanti, kad „Lietuva ieškojo lyderio, o gavo viršininkę“.
- Kodėl, Jūsų nuomone, reikėjo knygos? - Knyga, pirmiausia, yra tas žanras, kuris leidžia visiškai laisvai pateikti turimą medžiagą. Mano supratimu, tai yra mažiausiai technologijų, laiko ar vietos reikalavimų paveikta galimybė papasakoti tai, ką nori. Šito aprašymo objektas, beje, reikalauja išsamių studijų, nes žiauriai daug nepasakyta apie save, nepaaiškinta, nuslėpta.
- O jei tas „objektas“ galvoja, kad tie faktai (pavyzdžiui karjeros darymas aukštojoje partinėje, Sąjūdžio kovų metu) - „niekieno reikalas“? - Taip – knyga iš dalies apie tai ir yra. Kodėl taip galvojama? Iš kur susiformavo toks nedemokratiškas požiūris į politikus, į pačią politiką. Tų šaknų aš ieškojau ir radau daugiau, negu tikėjausi.
- Yra manančių, kad ši jūsų knyga ir kritika D. Grybauskaitei yra tiesiog moteriškas kerštas už tai, jog netekote eterio TV-3 televizijoje. Ką jūs į tai? - Na, manau, kad ne ji mane išmetė, o jei būtų išmetusi – būčiau jai dėkinga. Juk man viskas išėjo į gera. Tai leido man grįžti į žurnalistiką iš to šou verslo, kuriame tuo metu buvau įklimpusi. Grįžimas prie rašymo – tikrai puikus rezultatas. O ta laidelė, kuri nepasirodė eteryje, man tik įrodė, jog visuomenę ši tema labai domina.
- Kad tas „neišėjimas“ ir tai santykinis – juk internete ją pamatė daug žmonių. - Taip – labai daug. Ir tai man atskleidė patį susidomėjimo faktą. Kurį laiką man jau atrodė, kad visuomenėje įdiegtas požiūris į sovietmetį, kaip „tiesiog tokį laiką“, kai, atseit, visi vogė iš kolūkių, visi, atseit, stojo į komunistų partiją, skundė kaimynus. Kaltas neva pats „laikmetis“. Maniau, kad šita nuostata jau įbetonuota į galvas žmonėms, kad visi patikėjo. Tačiau pats rezonansas parodė, jog taip nėra. Tad ir knygą rašiau būtent tiems žmonėms, kurie taip negalvoja. O ypač tiems, kas abejoja. Nes ta „laikmečio kaltinimo“ nuostata yra neteisinga ir labai daug lemia mūsų papuvusios kūdros gyvenime.
- Rašydama knygą sėdėjot archyvuose, taip pat analizavote viešąją erdvę. Kiek kokybiškai ji jau yra nušvietusi ar bent kėlusi tuos klausimus, kuriuos paminėjote? - Iš tiesų nustebau, kiek daug žurnalistai visgi yra surinkę ir po kruopelytę paskelbę daugybę informacijos, kuri tikrai yra įdomi ir aktuali. Daug visko pririnkta ir paviešinta. Kartu stebina savicenzūra ir atsargumas. Viskas labai jau atsargiai, užuominomis rašoma, užuot būtų kalbama tiesiai šviesiai. Šios herojės atžvilgiu stengiamasi kalbėti Ezopo kalba.
- Bet juk praėjo dvidešimt metų nuo to momento, kai teoriškai Ezopo kalbos nebereikia? - O štai su šia personaže ėmė ir grįžo supratimas, kad politikė gali mėginti keršyti, mėginti realiai paveikti ja susidomėjusio (jei ji to nenori) žmogaus gyvenimą. Tai grįžo ir apie tai irgi rašau – apie konkrečius atvejus, kai buvo nurodinėjama, šiurkščiai kišamasi į žiniasklaidos veiklą, grasinama. Man tai pasirodė labai svarbus dalykas ir aš tas istorijas aprašau.
- Kuo jūsų personažė skiriasi nuo kitų prezidentų – Valdo Adamkaus, Algirdo Mykolo Brazausko? - Ji yra žmogus, kuris niekada nesirinko. Jei 1987 -1990 metais didelė dalis Lietuvos rinkosi, perkainojo vertybes, tai šitas žmogus tiesiog darė karjerą kaip daręs ir nori dabar mus įtikinti, kad viskas buvo gerai. Štai ir savo interviu berods „Deutsche Welle“ ji aiškina, kad gerai jautėsi aukštojoje partinėje mokykloje, nes „dirbo įdomų darbą“. Toje pačioje partinėje mokykloje, kurią jos dabartinis mentorius Vytautas Landsbergis vadino tarybinių viršininkų kalve, raudonąja komunistų seminarija. Ji ten jautėsi gerai. Ji nori įteigti, kad tai norma – esą taip ir reikia į viską žiūrėti. Toks požiūris, mano nuomone, yra gramzdinantis, vedantis mus į praeitį. Ši politikė nepasikeis ir toliau. Jei mes ją dabar, neduok Dieve, padovanosime Europai, ji galės, kaip pasakė Vladimiras Putinas, atėjęs į FSB, pareikšti – „operacija po vnedreniju prošla uspešno“ (įsiskverbimo operacija sėkmingai įvykdyta, - rus.). Jei žmogus su tokiu pasaulio suvokimu ateina valdyti Europos – abejoju ar mes dėl to galėtume lengviau atsidusti. Tai žmogus, kuris apie laisvą, demokratinę visuomenę niekada nei svajojo, nei jos įsivaizdavo, nei jai tai rūpėjo. Manu, ji šito tiesiog net nesuvokia.
- Bet ji populiari ir daugelis jos fanų klubo atstovų visus kritikus kaltina tiesiog pavydu. - Nei jai yra ko pavydėti, nei ką. Nemanau, kad ji būtų laimingas žmogus. Nemanau, kad ji jaučiasi gerai. Ji pikta, įtari, vieniša. Kaip aiškina ir jos buvęs bendradarbis – draugų ji neturi. Ji nekenčia arba jos nekenčia. Ko pavydėti? Gal nebent gebėjimo išgyventi jai visiškai svetimoje terpėje, kur jai viskas svetima. Tarsi bakterija, sugebanti išlikti labai baisiomis sąlygomis.
- Bet tauta ją myli. - Tą meilę paaiškinant reiktų kalbėti apie dvi revoliucines bangas – viena jau slopsta, o kita kyla, bet niekaip nepakyla. Manau, kad jaunesnė karta nelabai ją myli, nes tai jai svetimas žmogus. O daugiausiai ją myli tie, kurie anuomet (Sąjūdžio laikais) į viską žiūrėjo tik pro užuolaidas, laukė kas laimės ir kas bus arba tie, kas užsiiminėjo kokiais nors tarybiniais versliukais. Jiems ir tada buvo gerai, ir dabar lyg neblogai.Dalis jų jaučia gal tam tikrą moralinį diskomfortą dėl to žiūrėjimo pro užuolaidas, dabar bando sau ieškoti lyderio, kartais net skelbia kelsiantys kokias revoliucijas. Užtat neatsitiktinai ši dama taip dažnai flirtuoja su marginalais.
- Ką jūs vadinate marginalais? - Tai žmonės, kurie gyvena legalaus gyvenimo užribyje. Jie anais laikais megzdavo kokias neva „Adidas“ kelnes ir dabar tebėra už legalumo ribos.
- Minutėlę, bet Tamstą pačią ne kartą vadino „violetinių patvorinių“ drauge. - Taip – mane taip vadino dėl nei kiek nepakitusio požiūrio į kai kuriuos procesus teisėsaugoje. Jei vadovautis tuo požiūriu, kurį ponia D. Grybauskjaitė yra išsakiusi Alvydui Medalinskui apie „priglaustus ir nepriglaustus“, tai taip – aš turbūt prie nepriglaustųjų. Ir visgi, ieškoti prasmių patvoriuose nereikia – nevalia peržengti legalumo ribos. Už jos nieko prasmingo nėra.
- Gerai, bet į tuos „patvorius“ žmonės ateina dėl skirtingų motyvų. Dalis dėl to, kad netiki ta pačia teisėsauga. Juk štai – prezidentai pas mus populiaresni už tas sritis, kurias kuruoja – būtent už tą pačią teisėsaugą. - Pati teisėsauga tikrai vis mažiau populiari, bet ši prezidentė labai gerai sugeba apsimesti, kad nėra valdžia ir elgiasi kaip eilinis gatvės šūkautojas. Ji visus kritikuoja, ji moko, grasina. Sugebėjimas apsimesti, kad tu ne valdžia, kad tavo patarėjai nevaikšto po institucijas, neįtakoja konkrečių teismo sprendimų, nežaidžia žaidimų su tais pačiais verslininkais ar politikais – čia jos populiarumo paslaptis. Tie, kas nesigilina, negretina įvykių – taip ir galvoja: va, kaip teisingai kalba moteris, visai kaip aš, žiaumodamas prie televizoriaus kokius traškučius.
- Ji bus perrinkta antrai kadencijai? - Tai priklauso nuo to ar atsiras jai oponentas. Ji turi daug šansų, nes yra vienintelė politikė, leidžianti sau užsiimti vien tik tuo. Pradėjo jau prieš kelis mėnesius ir turi galimybę tam naudoti visą savo administracinį aparatą, kai kitiems politikams dar yra ir kitų užduočių, reikia kažką dirbti. Aš jai nelinkiu būti perrinktai, nes ji neturi jokių aiškių siekių ar programos, bet galimybių ji turi neprastų.
- Kai kritikuojame prezidentus, mes ne per daug iš jų tikimės? Juk tiesiogiai renkamas prezidentas automatiškai sukelia didelius lūkesčius. Gal net per didelius, o galimybės šiame poste yra gan ribotos. - Na, prezidentas pas mus palaipsniui susigriebė vadovavimą visai teisėsaugai, nors niekaip nesuprantu, kodėl tai laikoma moralinio autoriteto, tam tikro arbitro, kokiu pagal Konstituciją turėtų būti prezidentas, paskirtimi? Kartu galima pastebėti ir dar vieną dalyką – prezidentas tampa visiškai priklausomu nuo to, kokią informaciją, kaip ją sugrupavę ir įpakavę jam pateikia žmonės iš specialiųjų tarnybų. Tampa pats savotiškai valdomas, nors gal to dažnai nejaučia arba nenori pripažinti. Šitai taip pat yra problema. Tai dar viena priežastis dėl ko ji galėtų perrinkta – ji gerokai neutralizuota, net buvęs patosas, kaip matome, jau gerokai išblėsęs. Ji savotiškai patogi. Kartu, ji visada gerbė stipresnius už save – tuos, kurie galėjo padaryti įtaką jos karjerai. Kaip knygoje ir iliustruojama – prieš 2009 metų prezidento rinkimus A. M. Brazausko mokinė, komunistė ir aktyvistė tapo didele Vytauto Landsbergio ir konservatorių bičiule.
-Ar gali ištikti taip, kad D. Grybauskaitė nesieks antros kadencijos, o bandys vadovauti visai Europai? - Gali. Manyčiau, ji taip ir darys, nes ji tos Europos ir nori. Jai ten patiko, o daryti karjerą visada buvo didžiausias jos talentas, kurio neatimsi.
