Jau! Pirmininkaujame ES. Gražiu posėdžiu Seime pradėjome, koncertu Universiteto kiemelyje įpusėjome ir oficialiu priėmimu Prezidentūroje nebaigėme... Įvairių posėdžių, susitikimų ir pasitarimų grandinė nusitęsė ir nesibaigs iki Naujųjų metų.
Taigi, pakylėti, pagerbti ir minimi būsime visą pusmetį!!!
Ir kaipgi su ES sveteliais be dovanų apsieisi? Taigi, orginstitucija pasirūpino ir lietuviškais suvenyrais. Gal tikitės, kad tai buvo mūsų nacionalinis pasididžiavimas – gintaras? Visai ne, lietuviškas suvenyras: ženkliukas, pagamintas iš emaliuoto metalo… O galėjome ir turėjome viešnias ir svečius, jei ne karoliais ir rankogalių sąsagomis gintarinėmis pamaloninti, tai nors gintarinį kontūrą kaip ženkliuką padovanoti ir dar su tokiais gražiais poetės žodžiais GINTARĖLĮ TAU NEŠU ANT DELNO…
Na, jei gaila buvo karolių viešnelėms, tai nors po gražią verbą vietoj puokštės gėlių įteikti galėjo, juk niekur pasauly daugiau tokių nėra!!! Būtent todėl prezidentė tokią verbą į Romą nuvežė… Tuo tarpu, mūsiškė orginstitucija nieko geriau nesugalvojo kaip šilko šalikėlius moteriškėms ir šlipsus vyriokams. Kažkaip labai nepadoriai asocijuojasi su „Humanos“ gėrybėmis ubagėliams… O juk turime tautinių juostų, ornamentais raibuliuojančių, spalvomis spinduliuojančių tiek moteriškėms ant juosmens, tiek vyrukams per petį ar kaklajuostės vietoj! Ir vėlgi – tokių daugiau niekas pasaulyje neaudžia! Tai mūsų tautodailės turtai.
O kur dar ir daug rimtesnės dovanos, kaip antai, Signatarų klubo išleisti 3 tomai Didžiosios Lietuvos išlikusio paveldo albumai?!
Tos Didžiosios, už kurią Viduramžiais galingesnės nebuvo. Tos, kurios karališki rūmai Lucke buvo 150 metų anksčiau pastatyti nei prancūziški palociai. Tos, kurios pilių-tvirtovių gynybinė grandinė tvirtai gynė Vakarus nuo totorių ordos, o Rytus nuo kryžiuočių kardo. O kur dar mokslo pasiekimai: pradedant raketų ir esperanto kalbos kūrėjais nebaigiant? Kas pasaulyje apie tuos mūsų lietuviškus mokslinčius žino? Tai šiuokart ir buvo puiki proga pasipuikuoti prieš ES dar ir seniausiu bei tobuliausiu teisynu, Statutais, kurie tais giliais Viduramžiais labai gražiai gerbė moteris ne tik lygiomis teisėmis apdovanodami, bet ir trigubai stipriau jas saugodavo. Europa dar iki šiolei su moterų emancipacija kankinasi ir už lygias teises galuojasi, kai Lietuvoje – tai ne problema jau nuo Viduramžių!!! O kur dar Lietuvos šiandieninė gyvoji kultūra – paveldo statusą turinti Dainų šventė ir vis dar besiplečiantis Kryžių kalnas? Juk ne vien tik „Ąžuoliukas“ auksą skina tarptautiniuose konkursuose – visa plejada individualių menininkų neša Lietuvai garbę savo talentais!
Ir nereikia mums jokio rusų „Gulbių ežero“ Trakuose ar kokio simfoninio kolektyvo, jei, sakykime, tik viena Lietuvos muzikos pedagogė – Birutė Kumpikienė – sugeba paruošti virš 50-ties tarptautinių renginių auksomedalininkų, iš kurių viena – Martyna Jatkauskaitė – netgi pateko į Londono Guildhall aukštesnės mokyklos garbės lentą! Ir ne bet kaip, o už ypatingus pasiekimus fortepijono mene – jos pavardė iškalta aukso raidėmis! ! ! Nenusileidžia ir mūsų mažiukai – laureatų gretas papildę apie šimtu augančios menininkų kartos atstovų. Nepamirštant ir vyresnės kartos pripažintų menininkų kaip Didelytė, Kaščiūnaitė, Veiverytė, Urmanavičiūtė-Urmana, Gutauskas…
Taigi turime ne tik kuomi pasigirti, bet ir pasidalinti itin aukštos, pasaulyje pripažintos kokybės, grynojo meno kūrinių produkcijos – paveikslų, knygų, spektaklių, koncertų, kompaktinių plokštelių, jau nekalbant apie dailininkų, dizainerių, architektų įtakos ir išraiškos gamybos produkcijoje.
Šiandien labiausiai imponuoja statistiniai duomenys, kurie rodo neįtikėtinai didelį pajamų procentą, gautą iš autorinių ir gretutinių teisių! Konkrečiai – apie 6 milijardus Lietuvos pajamų, investavus vos 250 milijonų! Tai 24 kartus daugiau, nei duoda netgi alkoholio ar pogrindžio narkotikų prekyba! Tuo tarpu, menininkų atlyginimai tiesiog apverktini…
Štai šito potencialo mes ir nedemonstruojame nei ES, nei Pasaulyje!
Tuo tarpu mūsų mažuosius ekranus tiesiog okupavusi užsienio menkavertė, popsinė sekso-kriminalinė produkciją, gerokai traumuojanti jaunimo pasaulėjautą, pasaulėvaizdį ir pasaulėžiūrą. Mus, kaip Tautą vienija ne tik tas mažas žemės lopinėlis prie Baltijos jūros, ne tik bočių sodinti miškai ir sodai, ne tik giminių sodybos ir amžino poilsio vietos, bet ir mūsų tautinė savimonė bei saviraišką – mūsų tautinė kultūra. Tai gimtuoju žodžiu pradedant ir Tautine giesme nebaigiant. Mūsų požiūris į darbą, į šeimą, į mokslą ir tarpusavio bendravimą turi geras šaknis, įtvirtintas dar Statutuose. Mūsų papročiai, tradicijos ir elgesys yra unikalūs nusiliberalizavusio pasaulio fone.
Tuo mes esame išskirtini ir ne tik įdomūs pasauliui, bet galime būti ir naudingi, kaip priimtinas pavyzdys. Šitai labai taikliai pastebėjo japonai, pradedant jų itin vertinama Čiurlionio kūryba ir istorinės atminties globa. Na, tai kodėl taip susikuklinome su ES pirmininkavimo dovanėlėmis, kai galėjome ir vis dar galime nustebinti ir nudžiuginti europiečius buvusios Didžiosios Lietuvos vis dar esamu dvasingumu ir papročių išskirtinumu? Gerbiamam Kultūros ministrui Šarūnui Biručiui išpuolė neįtikėtina proga ne tik pademonstruoti visą kultūrinį lobyną, bet ir tam tikru laipsniu įtakoti Lietuvos ir ES kultūros plėtros ir strategijos siekius, toliau vystant Europos valstybingumą.
