Atrodytų, menininkai dažniausiai bohemiški žmonės, pernelyg nekreipiantys dėmesio į smulkmenas. Visgi kitą mėnesį į Vilnių atvykstantis pianistas Richardas Claydermanas – ne toks, ant kurio pianino sunku būtų išvysti pluoštą padrikai sumestų natų. „Esu smulkmeniškas. Man patinka, kai viskas idealiai tvarkinga, suorganizuota ir švaru. Esu toks preciziškas, jog kartais atrodo, net per daug. Mėginu valdytis, bet tai sunku pakeisti. Žinoma, dirbant kruopštumas netrukdo, tačiau tai tikrai vargina mano koncertų organizatorius“, – šypsosi R. Claydermanas.
Vertinantiems kokybišką pianino muziką prancūzo Richardo Claydermano koncertas – reginys, kurio negalima praleisti. Sėkmingiausias planetos pianistas spalio 7-ąją Vilniaus kongresų rūmuose parodys, už kokius nuopelnus gavo šį titulą ir pavergs nesumeluotu nuoširdumu, romantika bei širdies stygas virpinančiomis melodijomis.
Namuose groja ir naktimis
Per tris dešimtmečius viso pasaulio koncertų salėse muzikuojantis R. Claydermanas atvirauja, kad iš pianisto tikru atlikėju virto ne iš karto. „Gimiau pianistu, bet pradėjęs solinę karjerą privalėjau išmokti būti atlikėju. Būti scenoje pagrindine persona ir skambinti publikai – ypatingas jausmas, jo negalima lyginti su paprastu akompanavimu. Išmokau jausti publiką, tas ryšys nuostabus“, – sako žymus muzikas.
Kaip žinia, daug metų vienu instrumentu grojantys muzikantai ilgainiui juos pamilsta. R. Claydermanas pripažįsta ir pats ne sykį sprendęs dilemą – ar atsisakyti senojo pianino, ar ieškotis naujų namų, mat senuosiuose instrumentams nebėra vietos. Visgi nugalėjo praktiškoji pusė. „Anksčiau namuose turėdavau iki trijų pianinų. Dabar turiu tik didįjį fortepijoną ir keletą elektrinių sintezatorių. Šie daikčiukai nuostabūs. Turiu tokius, kurių klavišai identiški tikrojo pianino, tad labai patogu repetuoti ir dieną, ir naktį. Jei jų nebūtų, pažadinčiau visus namiškius ir kaimynus“, – pasakodamas apie triukšmingą profesiją juokėsi prancūzas.
Nuoširdumo neišbarstė
Romantikos princas R. Claydermanas nėra iš tų artistų, kurių kūrybiniam pasitenkinimui užtektų gerų įrašų pardavimų. Jo pasirodymai vadinami įspūdingais ir efektingais ne dėl scenos judesių ar šviesų. Iš prigimties būdamas santūrus muzikantas visą jausmingumą išlieja grodamas, to nepajusti neįmanoma. „Man labai patinka groti ant scenos, nes tuomet yra tiesioginis ryšys su publika. Per koncertą su mano dešimčia muzikantų ar simfoniniu orkestru mėgstu keisti tempą, ritmą, sužadinti įvairius jausmus“, – teigia muzikantas. Prancūzas yra sakęs BBC, kad skambinti pianinu nepaliauja nė dienos, tačiau tai niekuomet nebūna jam kančia. Visada tik malonumas.
R. Claydermanas neslepia pasididžiavimo, jog garsiausias jo įrašas - 1976-ųjų „Baladė Adelinai“ turėjo įtakos visame pasaulyje. „Tikiu, kad tūkstančiai moterų, jaunesnių nei 35-erių, buvo pavadintos Adelinomis dėl šios dainos. Esu gavęs galybę laiškų iš susituokusių porų, kurios taip pavadino savo dukras, dėl to, kad jų gyvybė užsimezgė skambant šiam kūriniui“, – šypsosi pianistas. Jis teigia nesilankantis klubuose ar baruose – energijos jis pasikrauna tyloje, o išlieja ją ant juodai baltų pianino klavišų.
„Nemėgstu tik pasirodyti žmonėms, kuriems nepatinka tai, ką aš darau“, – prisipažįsta maestro. Nieko keista, kad klaikiausiu savo košmaru R. Claydermanas vadina sapną, kuomet ant scenos jis pamiršta kūrinio natas. Jis toks atsidavęs publikai, kad tai baisiausia, kas gali nutikti atlikėjui.
Žymioji R. Claydermano „Baladė Adelinai“: