„Jau nebeplaukiu pasroviui“, – sako dainininkė Rosita Čivilytė. Šiandien ji tiesiog žino, ko nori iš gyvenimo, savęs ir ją supančių žmonių.
– Vasara artėja į pabaigą. Kokiais džiaugsmais ir rūpesčiais gyvenote? – „Balsas.lt savaitė“ teiravosi atlikėjos R. Čivilytės.
– Darbai ir rūpesčiai – tie patys. Muzikinė veikla, pedagoginis darbas, kurio vasarą šiek tiek sumažėja, nes mokiniai išsivažinėja. Tiesa, yra tokių ištikimų, kurie išvažiuoja pailsėti ir tuojau pat grįžta, nes be muzikos pamokų ilgai neištveria.
Manau, ir džiaugsmus, ir rūpesčius susikuriame patys. Mano didžiausias ir neišsenkantis džiaugsmas – mano dukros, tėtis... Tai mano šeima.
Ir mano naujai atrastos kasdienės ir dvasinės vertybės: įsigijome sodybą, kurios seniai troškau ir kurioje jaučiuosi be galo gerai. Gerovę, kurios kiekvienas ieškojome gyvenime, suradau šioje vietoje. Ir tai jokiais turtais neišmatuojama.
Dukros
– Brangiausiu turtu vadinate dukras. Ar neliūdna, kad neseka jūsų pėdomis, nors turi talentą?
– Nėra dėl ko liūdėti, juolab kad dainininko kelias Lietuvoje – ne rožėmis klotas. Vyresnioji Agneta išbandžiusi jį pasakė, kad menininke niekada nebus. Įdomiausia, kad gyvenimas vis dėlto ją grąžino gana arti scenos. Šiuo metu ji dirba kūrybos namuose „Elitaz“ ir organizuoja koncertus. Pati mato scenos subtilybes ir supranta, kokia ši veikla sudėtinga ir, aišku, pati nuspręs, eiti į sceną, ar ne. Jei tik norės dainuoti, visada galės. Ji turi visas galimybes ir gebėjimus.
O štai 13-metei Patricijai dar viskas prieš akis. Ji šiuo metu domisi drabužiais – tuo, kas susiję su jų kūryba, dizainu. Apie muziką kalbų negirdėti.
Muzikiniai džiaugsmai
– Ar jaučiatės atsiskleidusi scenoje taip, kaip norėjote ir svajojote jaunystėje?
– Aš irgi iš pradžių nesiejau savo gyvenimo su dainavimu. Taip susiklostė aplinkybės, kurios atvedė mane į sceną. Kai pagimdžiau dukrą, man reikėjo gyventi, išlikti, todėl pradėjau dainuoti. Dėl dukros pradėjau, o laikui bėgant tai peraugo į kitas galimybes, kurios teikė ir tebeteikia man daug džiaugsmo. Operinis dainavimas, darbas su režisieriumi Jonu Vaitkumi muzikiniame teatre... Tų muzikinių džiaugsmų labai daug, jie vis nauji ir neišsenkantys. Dabar man įdomi meno vadovės patirtis ir pedagogės darbas.
– Jūsų solinių koncertų pastaruoju metu nėra daug? Kodėl?
– Daug nekoncertuoju, nes nematau reikalo. Nejaučiu lietuviško žiūrovo, klausytojo. Norint dainuoti, turbūt reikėtų rasti kokį nors vidurį tarp provincialaus ir intelektualaus žiūrovo, o tai sunkiai suderinama.
Tai, ką šiandien dainuoju, žiūrovai nelabai girdi, o pataikauti jų skoniui nemoku. Manau, kad mene tai yra pats blogiausias dalykas – kūrėjo pataikavimas žiūrovui. Be abejo, turiu savo klausytoją ir koncertuoju tiek, kiek esu reikalinga, kiek gerai jaučiuosi prieš žiūrovą žinodama, kad jis mane išgirdo.
O visa kita kompensuoja bendravimas ir darbas su tais žmonėmis, kurie nori išmokti vokalinių paslapčių. Pedagoginė veikla man miela, nes esu sukaupusi daug gudrybių, susijusių su muzika, kurių jokiose knygose nerasi. Jomis ir dalijuosi su mokiniais. Mokydama ir pati nenustoju mokytis, ieškoti vokalinių galimybių. Ir kuo toliau, tuo daugiau randu.
Ir moters pilnatvė...
– Kaip ir kiekvienos moters gyvenime, taip ir jūsų gyvenime būta meilės ir kančios, nusivylimo ir džiaugsmo. O Agneta man kartą sakė: „Mama visada įsimylėjusi, visada „ant bangos“, visada apsupta gerbėjų.“ Galiu paklausti, kas šiandien jūsų širdyje?
– Aišku, širdyje visą laiką kas nors kirba, juk esu moteris. Ir to dėmesio esu apsupta. Visada yra dovanojančiųjų tiek malonų, tiek ir nemalonų dėmesį. Bet šiuo metu stengiuosi, kad mane suptų tik tie, su kuriais gera ir malonu bendrauti. Turbūt visą gyvenimą mokomės atskirti dalykus, kurie mums svarbūs, o išmokstame tik gavę tris dūrius peiliu į paširdžius.
Šiandien jaučiu pilnatvę, bet ji kitokia, nei įsivaizdavau anksčiau. Man ilgai atrodė, kad turiu kartoti savo tėvų gyvenimą ir jų laimėjimus, gyventi taip, kaip gyveno jie. Galiausiai supratau, kad esu pati sau šeimininkė ir pati kuriu gyvenimo modelį. Šiandien gyvenu pagal savąjį modelį, ir tai be galo žavu.
TIK FAKTAI
R. Čivilytė muzikuoti pradėjo būdama penkerių metų.
Ji yra daugelio Lietuvos ir tarptautinių muzikos konkursų laureatė.
Dainininkė buvo du kartus ištekėjusi. Pirmą kartą už dainininko Česlovo Gabalio, antrą kartą – už baleto šokėjo Ramūno Gedmonto. Turi dvi dukras.
