Penktadienį, vasario 24 d. Vilniaus knygų mugėje autografus dalinančių knygų autorių gretose galėjo pamatyti ir vieną gerai pažįstamą, tačiau leidyboje iki šiol dar nematytą veidą. Režisierius, dokumentinių filmų kūrėjas, žurnalistas Rimas Bružas pristatė pirmąją savo knygą. „Biker story.Lt. Lietuvos motociklizmo istorija 1918 – 1940“. Dokumentikos rinkinyje apžvelgiamas motociklizmo Lietuvoje gimimas tarpukario laikotarpiu.
Anot autoriaus, knygoje praktiškai nėra jokių užuominų apie karinę techniką. „Tai buvo daroma sąmoningai, nes karinė pramonė tais laikais stipriai iškraipė motociklų poreikį. Įsivaizduokime, kad laikais kuomet šalyje buvo apie 400 motociklų, vienas žmogus Kaune pardavė kariuomenei 40 „Harley-Davidson“ markės motociklų“, ‒ kalbėjo R. Bružas.
. „Bikerstory.Lt. Lietuvos motociklizmo istorija 1918 – 1940“ knygos pristatymas (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Pristatymo metu R. Bružui už knygą viešai padėkojo Panevėžio baikerių klubo nariai. „Manau, ne vienas iš kolegų pasakytų, kad apie Lietuvos motociklizmo istoriją žinome mažiau nei tarkime, apie to judėjimo pradžią Amerikoje“, ‒ kalbėjo vienas iš klubo narių.
Knygos svarbą, anot „užkietėjusio“ motociklininko, galima suprasti lyginant kaip žmogus jaučiasi žinodamas ir nežinodamas. „Man informacija ir žinojimas yra tas pagrindas, nuo kurio aš gali atsispirti, atsistoti, pašokti ir nueiti tolyn. Tai yra kažkas, į ką mes galime drąsiai atsiremti ir sakyti, kad mūsų istorija tęsiasi jau 85 metus, taigi tai yra vienas iš seniausių judėjimų Lietuvoje. Maža to, 1928 m. tai tik pradžia, nes tuomet susikūrė klubas, vadinasi poreikis tam buvo jau anksčiau ir judėjimas jau vyko. Manau, kad kiekvienam važinėjančiam ši knyga turėtų tai, kas jį daro stipresniu, labiau pasitikinčiu savimi“, ‒ sakė R. Bružas pridurdamas, kad šalies motociklininkai turi turtingą istoriją ir gali vaikščioti pakelta galva.
Ar ruošdamas knygą turėjote šaltinių, kuriais galėtoje remtis ir kokia turinio dalis yra visiškai nauja?
Labai daug apie karinę techniką yra rašęs Vidas Grigoraitis, taip pat ir apie Lietuvos kariuomenės. Jo knygoje daug vietos skirta motociklizmui, aš kai ką skolinausi iš jo, daug kur citavau. Visas privatusis sektorius yra iš naujo atrasti dalykai, kurie nejudinti archyvuose buvo labai ilgai. Ta prasme visa knyga yra nauja. Konsultavausi su Romanu Senapėdžiu, bet jis yra daugiau dviračių ekspertas. Iš visur renki po kažkokią dėlionės detalę, kol jinai susidėlioja į vieną krūvą. Kadangi iki šiol niekur apie tai nebuvo rašyta, tai visur teko eiti „užžėlusiais takais“ ir bandyti pramojuoti dalgiu.
Motorizuotos technikos istorija pastaraisiais metais yra kiek primiršta. Ar nemanote, kad kompetentingų automobilizmo ir motociklizmo istorikų šiais laikais trūksta?
Išmanančių technikos istoriją tikrai yra, ypatingai automobilizmo. Yra daug žmonių, kurie dirba vien tik su autobusais, taip pat tokių, kurie domisi vien tik lengvaisiais automobiliais, dar kiti dėmesį kreipia į sunkvežimius. Automobilizmas Lietuvoje yra pakankamai gražiai „iščiupinėtas“, sudėliotas kaip turi būti, o motociklizmas ir ypatingai privatusis sektorius buvo istorijos skylė. Labai mažai buvo žinoma, kas, kada, kur vyko, taip pat koks buvo klubinis gyvenimas.
Kuomet dauguma žinomų vardų į leidybą ateina su receptų knygomis ir biografijomis jūs pradėjote nuo motociklizmo istorijos. Būsite vienu iš egzotiškų ir tuo publiką traukiančių autorių?
Su grafomanija problemų neturiu. Rašau dėl to, kad noriu papasakoti tai, ką žinau, o ne dėl kokių nors kitų priežasčių. Niekada neplanavau rašyti knygos kol neatsirado tiek medžiagos, kad nebūtų verta sudėti į knygą. Idėjos imtis vien istorijos rašymo iš pradžių tikrai neturėjau. Taip, tai kyla iš noro pasidalinti žiniomis su žmonėmis, kuomet tu surenki informaciją ir matai, kad tai yra dokumentai, kuriuos reikia fiksuoti ir sudėti į vieną vietą.
Sakoma, kad norint suprasti, kas esi, reikia žinoti savo istoriją. Kokių atsiliepimų apie savo knygą sulaukiate iš jaunosios kartos motociklininkų?
Kiek teko susidurti su motociklininkais šią vasarą vykusio turo aplink Lietuvą metu, visur mane sutiko labai maloniai. Tu juk nesiknisi ten, kur tau nereikia knistis, o imi tai, kas yra visiems bendra. Savaime suprantama, kad tokia knyga yra vienijantis dalykas, nes mes visi juk iš „ten“. Dabartinių baikerių klubų įstatai yra labai panašūs į tai, kas buvo 1928 m. Galima intuityviai bandyti suprasti, ar tos vertybės yra tos pačios. Kol kas tęstinumas yra.
