Įvairias šiuolaikines priemones kūryboje pasitelkiantis R. Bartkus šįkart atsigręžė į tradicinę tapybą. Parodoje eksponuojama 12 didelio formato kūrinių, kuriuose realistine tapymo maniera pavaizduotos padidintos žmogaus kūno dalys. Menininkas pasitelkia tradicinę meno raiškos priemonę, bet klasikines taisykles vis dėlto sulaužo. Parodoje „Tapybos pabaiga“ nepamatysime tvarkingai ant sienų sukabintų paveikslų, darbai nuo jų nutolę...
Apie parodos koncepciją ir naują R. Bartkaus – kaip tapytojo – kelią su dailininku kalbėjosi Raminta Jonykaitė.
Pavadinimas „Tapybos pabaiga“ – kokią pabaigą žymi? Kas užkoduota tame pavadinime?
Mane šita idėja pradėjo kamuoti, kai visos skaitmeninės technologijos pradėjo imti viršų. Ir visa kūryba, ne tik dailė, bet ir muzika, rašymas – viskas susivedė į pikselius. Ir tos senos technologijos, atrodė, prarado savo reikšmę. Nes su kompiuteriu viską padaryti yra daug paprasčiau (..), o žmonija tokia yra, kad visada eina ir daro tai, kas yra lengviausia. Tai labai aiškiai matosi fotografijoje. Kai buvo ta analoginė fotografija, filmai, tai buvo labai ribotas kiekis fotografų. Dabar visas internetas yra tiesiog užtvindytas fotografijomis. Visi tapo fotografais.
Kodėl atsigręžėte į tradicinį meno raiškos būdą – tapybą?
Tapybą aš skirstau į du laikmečius: iki impresionistų (...) ir dar prieš tai. Paskui, XVIII a. gale, prasidėjo impresionistų ieškojimai. Galų gale jie nuvedė į tą kelią, kad tapyba tapo nereprezentatyvi, o kalbanti apie save – pasidarė svarbios plokštumos, kaip dažas uždėtas, bet neliko to reprezentatyvaus charakterio, kuris buvo toks svarbus iki to laiko.
Man visada buvo įdomus tas prerafelitų fenomenas, kadangi prerafaelitai sukūrė XVIII a. pabaigoj. Anglijoj [prasidėjo] menininkų judėjimas, kuris pasisakė, kad visas jų dienų menas yra neįdomus ir neaktualus.
Prerafelitai atsigręžė į meną iki Rafaelio. Iš tikrųjų tas dogmas, vyravusias maždaug Rafaelio laikais, [jie] taikė savo kūrybai. Tai reiškia, kad [jie] atsisakė visų to laiko modernistinių krypčių. Bet žiūrint iš šios dienos perspektyvos, jų atsisakydami, atrodytų, atsiribodami nuo savo laikmečio, jie sukūrė tokį esmingą tų laikų meną.
Vienu žodžiu, aš norėjau atsisakyti visų šių laikų modernistinių arba šiuolaikiškų (angl. contemporary art) principų ir vadovautis grynai klasikinio, vos ne Rafaelio meno principais ir pabandyti sukurti dailės darbus, kurie būtų aktualūs šiuolaikiniam žiūrovui. Vėl pabandyti padaryti tai, ką padarė prerarafelitai.
Darbai sukurti per ilgą tarpą – kito ir tam tikri stilistiniai dalykai, ir įgūdžiai. Įdomu, ar temine prasme galima bandyti ką nors susieti?
Iš tikrųjų visa paroda bus kaip vieno žmogaus portretas. Visi tie paveikslai yra žmogaus kūno dalys, kurios pasakoja kokias nors istorijas. Žinau, kad darbai turi būti labai paprasti, tai vienas dalykas. Labai realistiškai atlikti, figuratyvūs. Be abejo, kad nebūtų tos tokios tapybos kaip džiaugimosi tapyba, potėpių tokių aštrių (...).
Dariau labai didelius darbus todėl, kad norėjau išvengti literatūriškumo. Paprastai, kai žiūri į portretą, mažesnį arba natūralaus žmogaus dydžio portretą, man jis lyg kažkokio buitiškumo turi. To norėjau išvengt. Aš norėjau padaryti taip, kad portretai (ar rankos) būtų daugiau kaip ikonos, kaip simboliai. Ir vėlgi kompozicijas ėmiau labai stereotipines, kurios dažnai pasikartoja meno istorijos raidoje, atpažįstamus, gana standartinius sprendimus. Tik juos komponuodamas pakeisdavau koncepciją, ką jie turėtų reikšti. Stereotipinis vaizdas turi įgavęs nestereotipinę prasmę.
Jūsų cikle eksponuojami darbai kurti ilgiau nei dešimtmetį. Ar ilgas darbo procesas buvo iš anksto numatytas?
Seni meistrai visada dirbdavo metų metais. Man irgi buvo įdomu, ar rezultate tai atsispindi, tas ilgas sėdėjimas prie darbo, ar ne, ar žiūrovas jaučia tai, ar ne. Man sunku dabar į tai atsakyti, nes aš mėgstu vertinti savo darbus, kai praeina laiko tarpas. Jie yra kaip tavo dalis. Aš bijočiau dabar daryti kokias nors išvadas. Aš netgi nemėgstu rodyti dažnai savo ką tik padarytų darbų. Mieliau juos padedu porai metų ir tada ištraukiu.
Šiuos darbus pradėjau daryti turbūt prieš 15 metų. Tai lyg ir nemažas laikotarpis. Bet aš visai nemoku tapyt, aš specialiai mokinausi. O kai mokiniesi, kas dieną dirbi, tai, aišku, progresuoji. Paskui aš turėdavau grįžti prie tų senesnių darbų, nes mano technologijos pasikeisdavo. Aš norėjau išgauti kiek įmanoma vientisesnį vaizdą. Ir jūs matysit – parodoj yra stilistinė įvairovė. Bet stengiausi, kad ji būtų kiek įmanoma mažesnė.
Man atrodo, laiko patina veikia darbą ir žiūrovą. Ir kažkokia magija atsiranda priklausomai nuo to, kaip ilgai tu prie to darbo praleidi.
Ar Jūs anksčiau buvote išbandęs aliejinę tapybą?
Aš visada dirbu labai konceptualiai. Visada pasiimu kokią nors man įdomią idėją ir bandau ją įgyvendinti. O išraiškos priemonės – ar tai būtų aliejinė tapyba, ar skaitmeninis menas – aš pasirenku pagal tą koncepciją. Man nesvarbu, kad aš kažko nedarau. Jeigu sugalvočiau daryti skulptūras, aš daryčiau skulptūras, jei man jos tiktų, jei nagrinėčiau kokią nors įdomią idėją. Šiuo atveju man, aišku, reikėjo išmokti tapyti. Ir dabar jau, manau, visai neblogai moku. Iš tikrųjų daug išmokau.
Gal tai yra žaidimo forma tam tikra prasme? Sakote, jog tie dalykai jau nueina, kaip ir pavadinime – yra pabaiga. Bet Jūs į juos gręžiatės, į juos žiūrite. Tai gal tai yra tam tikras žaidybinis [procesas]?
Taip, be abejo. Galbūt tai toks provokuojantis klausimas. Ir, aišku, nėra jokios pabaigos čia tos tapybos. Iš kitos pusės, globaliai žiūrint, jos įtaka visuomenėj tikrai labai sumažės per šituos 200 metų. Bet ar jinai pasibaigs? Ne. Bus daug žmonių, kurie tapys, tik kiek mes tos tapybos prisiminsime? Žmonės, pavyzdžiui, eina į muziejus, žiūri į seną meną. Jei žmonės žiūri į seną meną, klasikinį meną, reiškia, jog jis juos kažkaip jaudina. Arba yra kažkokia mada, kad visi eina į muziejus kaip avių banda. Bet turbūt vis tiek... Man, pavyzdžiui, visuomet įdomu nueiti ir tas menas man yra įdomus kažkuo, o sukurtas jis prieš 500–600 metų. Tai klausimas, kaip jis gali būti įdomus? Žmonės, kurie kūrė tą meną, jie gyveno ir vadovavosi visai kitokiais principais negu šiais laikais.
Daug diskusijų yra apie tas tradicines raiškos priemones ir būtent apie tapybą. Ir dabar, vykstant Antano Gudaičio konkursui, buvo daug kalbama ir diskutuojama. Viena vertus, ta tradicinė tapyba palaikoma. Kita vertus, klausiama, ar ta gryna tapyba šiandien dar gali kalbėti, ar ji kalba. Ar tapyba kaip tradicinė meno rūšis dar gali gyvuoti, ar, kaip sakot, artėja ta tapybos pabaiga?
Klausimas yra tik toks: kiek tai yra aktualu kitiems žmonėms. Aš manau, kad anksčiau tapyba turėjo daug didesnę įtaką žmonijos raidos, pasaulio suvokimo kontekste. Dabar ta įtaka nyksta ir užleidžia vietą visai kitokioms meno formoms. Aš nežinau, sakyčiau, „Facebook'as“ yra didžiulis meno projektas, kuris absoliučiai keičia mūsų bendravimą. Tuo metu tapyba, kokia ji bebūtų, ar gudaitiška, ar ne gudaitiška – nekeis tai nieko. Čia yra tik akademikų žaidimai, kurie iš tikrųjų man ir nelabai įdomūs, atvirai sakant.
Visus tuos ėjimus padaro meno kritikai, sukuriama kažkokia kryptis ir ji propaguojama, o pamirštami kiti menininkai, kurie dirba tuo pačiu laiku visai ką kita. Tik vieni nugrimzta į nežinią, o kiti – iškyla. O iškyla dabar taip... Tai čia yra daugiausiai rinkodaros dalykas. Ta rinkodara ir užsiima institucijos, užsiima menotyra.
Stebite Niujorką, keliaujate po kitas valstybes. Ar žanrai skiriasi?
Visi įsivaizduoja, kad Niujorke yra labai daug avangardistų, bet ten yra absoliučiai visko! Tikrai, fantastiškai įdomu atrasti tokius... Senukai, kurie tapo, kaip Rembrantas tapytų. Nieks apie juos... Ne tai, kad nežino... Aišku, apie juos išleidžiamos knygos ir visa kita. Bet tai yra labai siaura, mes kalbame apie kažkokius mėgėjų klubus. Vieniems patinka vynas iš to regiono, kitiems patinka saldumynai iš ano regiono. Tai yra labai smulkūs dalykėliai, kurie niekaip nelemia visuomenės vystymosi. Aš sakau, visada taip bus, bus kokie nors žmonės, kurie ginčysis, sakys, tu taip tapyk arba anaip tapyk. Bet čia turbūt yra tik kova už vietą kultūrologijos žurnaluose: mane išspausdins, o aš įrodžiau, kad čia taip reikia. Nežinau, ar Lietuvoj taip yra. Bet nuolat skaitau Niujorke – pasiimk bet kokį meno žurnalą... Visada viename žurnale bus parašyta „Tapyba numirė“, kitame – „Tegyvuoja tapyba“. Čia yra juokas toks, tų meno kritikų ir kažkokių žinovų diskusijos tarp savęs, kurios absoliučiai niekur neveda.
Labai daug meno dabar padaroma ne savo rankom, jis yra ne toks asmeninis. Ir aš pats daug tokio meno kuriu. Paskambinu meistram ir sakau: taip padarykit ir jie viską man padaro. Aš tik sudedu viską kaip autorius, bet iš tikrųjų – tai ne mano padaryta.
Aš gal toks senamadiškas esu, sakau, kad man labai įdomu pamatyti, kaip žmogus pats kažką padaro – paliečia tuos pieštukus, popierių... Na, kitoks efektas, bet irgi labai įdomus.
Tapyba šiandien. Ar tai buvo tam tikras ciklas, norėta ją išbandyti ir dabar jau baigtas tas etapas. Ar tai yra ta raiškos priemonė, kurią įvaldėte ir tęsit?
Norėčiau pagalvoti, kuriuo keliu eiti. Grynai tokios tapybos aš turbūt daugiau nedarysiu, bet tikrai įgavau daug įgūdžių ir norėtųsi juos išnaudoti ieškant kitų kelių. Šita paroda yra daugiau parodymas pagarbos tai senajai figuratyvinei tradicijai, o dabar gal norėtųsi sukurti kažkokią naują figuratyvinę tradiciją – būtų įdomu.
Raminta Jonykaitė
