„Aš manau, kad mano istorija yra labai įdomi, nes tai tipinė emigranto, atvykusio į šalį ir pasiekusio rezultatą, istorija“, – žiniasklaidai yra pasakojęs pats L. Cirillo.
„Putino dvaru“ vadinamas italas pirmą sykį didelį interviu davė dar 2012-aisiais „The New Times“.
L. Cirillo į Maskvą atvyko 90-ųjų pradžioje, atidarė nedidelę kūrybos studiją. Jam tuo metu buvo virš 30 metų. Jaunas italų architektas per pažintis įsisuko į milijardierių ofisų statybų verslą – pavyzdžiui, projektavo „Lukoil“ vadovo Vagito Alekperovo pastatą, namus rusų nomenklatūrai elitinėje Rubliovkoje. 2012-aisiais L. Cirillo dirbtuvėse dirbo jau 120 žmonių.
„Nieko keisto, nieko slapto, visi žmonės yra linkę kapstytis, nori aptikti kažkokią intrigą. O aš paprasčiausiai mėgstu čia dirbti, uždirbti pinigus“, – aiškino interviu L. Cirillo.
„The New Times“ žurnalistams nepavyko aptikti L. Cirillo projektų Italijoje. Nieko apie jį nežinojo ir Maskvos architektai. Tuometinis vyr. Maskvos architektas Aleksandras Kuzminas peržiūrėjo paskutinių 15 metų archyvus: L. Cirillo dirbtuvės juose buvo paminėtos tik vieną sykį.
„Kas reikia, tas mane žino“, – atsakė į kritiką L. Cirillo žurnalistams.
2015-aisiais L. Cirillo sutiko pakalbėti su „Laisvės radijo“ žurnalistais. Komentuoti „Putino dvaro“ statybų aplinkybes jis tuomet atsisakė, tačiau papasakojo, kad projektavo namus ir ofisus 43 rusų milijardieriams. L. Cirillo, jo paties teigimu, dirbo ir su „Gazprom“ ir su „Novatek“, kurios bendrasavininkis buvo V. Putino draugas Genadijus Timčenka.
„Mes pardavinėjome daugiau negu tik architektūrą, mes pardavinėjome gyvenimo stilių“, – aiškino italas.
2015-aisiais jis taip pat atskleidė, kad išsilavinimą įgijo viename iš Venecijos universitetų, tačiau patvirtinti to Rusijoje jam nepavyko. Todėl savo vardu projektų jis nepasirašinėja. Savo darbo Rusijoje pradžioje jis tiesiog pasirašydavo inicialais BIA. Rusų klientai manė, kad tai yra jo aristokratiškos kilmės įrodymas.
Paties L. Cirillo teigimu, ši abreviatūra reiškė „vargšas italų architektas“ (rus. bednyj italianskij architektor). 2015 metais jam dirbo jau 200 žmonių ir 600 subrangovų. Italo ofisas įsikūrė Maskvos centre, netoli Kremliaus.
„Svajojau apie Rusijos pilietybę, kreipiausi į Federalinę migracijos tarnybą, parašiau laišką – ir gavau pilietybę“, – aiškino jis.
2014-aisiais V. Putinas pasirašė įsaką, kuris suteikė Lanfranco Cirillo Rusijos pilietybę. Interviu italų žiniasklaidai jis pripažino, kad gimtinėje jį „nukamavo mokesčių inspekcija“. Būti mokesčių mokėtoju Rusijoje jam pasirodė kur kas patogiau.
„Jeigu Rusijoje patys svarbiausi žmonės šalyje miega ant itališkų paklodžių, tarp itališkų baldų ir italų meno kūrinių, aš esu laimingas, kad prie to prisidėjau“, – aiškino jis.
„Putino dvaro“ L. Cirillo nekomentuoja, tačiau savo darbo su projektu neneigia. 2011-aisiais Italijos žiniasklaidoje pasirodė straipsnis, skirtas dabar jau žymiajam 80 metrų ilgio tiltui, kuris „Putino dvare“ veda į arbatos gėrimo namuką.
„Aš negaliu pamiršti to pirmo karto, kuomet užsakovas atvyko į vietą, – pasakojo L. Cirillo. – Jį apsupo sargybiniai ir palyda. Pamatę medinį tiltą, jie kiek sutriko, baiminosi ant jo žengti. Kad nuimčiau įtampą, sėdau už savo sunkaus „Range Rover“ vairo ir nuvažiavau tiltu pirmyn ir atgal. Išlipus iš automobilio, užsakovas su savo svita praėjo tiltu, juokaudamas ir juokdamasis, šoktelėjo ant jo ir paklausė: „Jis laikosi. Kiek ilgai tiltas tarnaus?“ Aš atsakiau: garantuoju, kad mūsų vaikai ir mūsų anūkai galės vaikščioti šiuo tiltu“.
L. Cirillo taip pamėgo Juodosios jūros pakrantę, kad ten ir pats įsigijo namus – netoli nuo „Putino dvaro“, rašoma „Current Time“. Be to, kartu su Tatjana Kuznecova, kuri ir buvo oficialiai dvaro statybų darbų užsakovė, L. Cirillo tapo banko bendrasavininkiu. Kuo tas bankas užsiėmė – neaišku. 2020-aisiais jis bankrutavo.
Paskutinis žinomas žymesnis L. Cirillo kūrinys – Rusijos Dūmos Parlamento centro projektas 2015-aisiais. Tačiau deputatai projektą atmetė. Kuo dabar užsiima „vargšas italas“ – neaišku.
