Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė kaip ir anksčiau. Protestuotojai susirinko į „nesankcionuotą“ demonstraciją, o riaušių milicija kaip ir visados bandė jėga susidoroti ir suimti aktyvistus. Tačiau gruodį Rusijos Tolimųjų Rytų mieste Vladivostoke vykę protestai dėl itin nepopuliaraus valdžios sprendimo didinti mokesčius importuojamiems automobiliams panašūs į ankstesnius buvo tik iš pažiūros. Verta pastebėti ir esminius skirtumus.
Su demonstrantais susidorojusi milicija nebuvo vietinė, o specialiai šiam darbui atskraidinta iš Maskvos. To priežastis aiški: vietinė teisėsauga Vladivostoke aiškiai pasakė Kremliui nenorinti naudoti jėgos protestuotojams išvaikyti.
Faktas, kad Kremliui atrodė būtina daugiau nei 9 tūkst. kilometrų skraidinti riaušių milicijos dalinį, kuris išvaikytų mažą demonstraciją, yra puiki iliustracija, kokia nervinė įtampa tvyro Rusijos politinio elito galvose gilėjant globalinei ekonominei krizei ir augant masiniam nepasitenkinimui pačioje Rusijoje.
Sausio 31 dieną tūkstančiai rusų išėjo į gatves protestuodami prieš prastą vyriausybės politiką siekiant įveikti krizę. Valdžia buvo kaltinama ir pasipriešinimo slopinimu.
Tas faktas, kad regioninė valdžia gruodį buvo pasirengusi atmesti centrinės valdžios reikalavimus, rodo, jog Vladimiro Putino autoritarinė politinė sistema, kurią rusai vadina tiesiog „galios vertikale“, susiduria su sunkumais.
„Verikalė nustojo funkcionuoti. Įsakymai ateina iš viršaus, tačiau jie nevykdomi apačioje, nes biurokratai visų pirma rūpinasi savimi“, - teigia Maskvoje gyvenantis politikos analitikas Dmitrijus Oreškinas.
„Visa tai primena sovietinį modelį, kai sprendimai būdavo priimami viršuje, o žemesnieji pareigūnai spausdavo stabdžius. Situacija primena tą, kokia buvo prieš žlungant Sovietų Sąjungai“, - teigia analitikas.
Nuo to laiko, kai 2000 metais atėjo į valdžią, V. Putinas nuosekliai veikė tam, kad sukurtų centralizuotą ir autoritarinę politinę sistemą tam, kad efektyviai valdytų ir modernizuotų Rusiją. Šioje sistemoje ne paskutinį vaidmenį vaidino ir prievarta.
Tačiau labiausiai V. Putino režimas priklausė nuo plataus „globotinių“ tinklo, kuris savo esme priminė sovietinę nomenklatūrą. Pagal šią sistemą aukščiausi postai, privilegijos, verslai ir kitos paslaugos būdavo suteikiami tiems Rusijos regionų politikams, kurie mainais prisiekdavo ištikimybę Kremliui.
Tačiau, smarkiai nukritus naftos kainoms ir stringant ekonomikai, Kremlius nebeturi tokių plačių išteklių, kad patenkintų visos nomenklatūros poreikius. Dėl to pamažu byra ir pati sistema.
„Mūšis valdančiosios klasės viduje niekada nesibaigė, jis tik šiek tiek nurimo. Tačiau dabar jis vėl kaista“, - teigia Maskvoje įsikūrusio analitinio instituto „Panorama“ atstovas Vladimiras Pribylovskis.
Diarchijos drama
Nuo išorės slepiamos schizmos Maskvos valdančiajame elite tampa vis aštresnės, labiau išreiškiamos. Regioniniai elitai jau taip nebesibaimina Kremliaus ir jaučiasi vis tvirčiau. Ir, nepaisant viešai demonstruojamos vienybės, Rusijos valdantįjį tandemą – prezidentą Dmitrijų Medvedevą ir premjerą V. Putiną – skaldo tarpusavio nesutarimai.
Iki šiol ši vadinamoji diarchija, atrodė, veikė puikiai, nes D. Medvedevas sutiko su V. Putino kaip de facto lyderio statusu ir, rodos, susitaikė su tuo, kad prezidento kėdę užima tik laikinai, t. y. iki neišvengiamo V. Putino sugrįžimo į šį postą. Tačiau, gilėjant ekonominei krizei, Rusijos politinė ateitis nebėra tokia aiški ir nesutarimai tampa vis labiau pastebimi.
Gruodžio pabaigoje savaitraštyje „Novoje Vremia“ pasirodė pranešimas, kad D. Medvedevas susitiko su grupe ekonomistų, kurie perspėjo, jog Rusijos laukia katastrofa, nes dabartinės vyriausybės kovos su krize priemonės yra nepakankamos.
Prezidentas nusiuntė šios grupės išvadas V. Putinui, kur, kaip pranešama, jos susilaukė šaltos reakcijos. V. Putinas D. Medvedevo iniciatyvą esą suvokė kaip bandymą iš jo rankų perimti ekonominės krizės suvaldymo mechanizmą.
Analitikai teigia, kad dėl ekonominės politikos krizės metu egzistuoja gilūs nesutarimai tarp vadinamojo „silovikų“ (buvusių saugumo tarnybų darbuotojų) klano, kuriam atstovauja ir pirmasis vicepremjeras Igoris Sečinas, bei D. Medvedevui artimų ekonomistų, tarp kurių yra ir finansų ministras Aleksejus Kudrinas.
„V. Putino grupė pasisako už administracinio spaudimo didinimą. D. Medvedevo grupė mano, kad nepakanka tik gąsdinti ir daužyti kumščiu į stalą. Jų nuomone, būtinas geresnis ekonominių interesų ir racionalaus ekonominio elgesio supratimas“, - teigia D. Oreškinas.
V. Putinas ir D. Medvedevas vis dar bando demonstruoti savo vienybę. Sausio 3 dieną Rusijos televizijos rodė, kaip premjeras ir prezidentas kartu slidinėja ir geria arbatą Sočio kurorte.
Vis tvirtesnis prezidentas
Tačiau, nors abu šalies lyderiai vis dar stengiasi visais įmanomais būdais viešumoje demonstruoti savo vienybę, tačiau analitikai teigia, kad abiejų politikų sąjungininkai jau grumiasi užkulisiuose. Analitikai teigia, kad vis dar akivaizdus bosas yra V. Putinas, tačiau kuo toliau, tuo labiau tvirtai jaučiasi ir D. Medvedevas.
D. Medvedevas pavedė savo administracijai perrašyti įstatymą, kuriuo išplečiamas išdavystės ir šnipinėjimo apibrėžimas. Prezidentas liepė užtikrinti, kad šis įstatymas nepažeistų žmogaus teisių. Originalus pirminis variantas, kurį labai kritikavo žmogaus teisių aktyvistai, buvo parašytas V. Putino vyriausybės.
Po minėtų Vladivostoko demonstracijų gruodį V. Putinas norėjo, kad būtų atleistas regioninės milicijos vadas, atsisakęs susidoroti su demonstruotojais. Tačiau D. Medvedevas atsisakė jį atleisti. D. Medvedevas taip pat atvirai kritikavo V. Putino vyriausybę, kad ši pernelyg vangiai įgyvendina kovos su ekonomine krize programą.
Galiausiai prezidentas tapo mažiau drovus ir vis drąsiau naudojasi savo galiomis.
Jis sugebėjo prastumti savo palaikomą kandidatą, buvusį opozicijos politiką Nikitą Belychą į Kirovo regiono gubernatoriaus postą. Be to, D. Medvedevas pasistengė, kad „silovikų“ klano narys Sergejus Čemezovas, kuris vadovauja valstybinei korporacijai „Russian Technologies“, netaptų ir didžiausios kasybos bendrovės „Norilsk Nikel“ pirmininku.
Šis darbas atiteko Kremliaus administracijos vadovui Aleksandrui Vološinui. Kremliaus administracijos vadovu jis dirbo dar Boriso Jelcino prezidentavimo metais.
„D. Medvedevas yra labai atsargus ir nenori naudoti visų turimų galimybių, nes supranta, kad laiko visus galios svertus savo rankose. Tačiau kuo labiau blogės ekonominė padėtis, tuo daugiau žmonių dėl visko kaltins V. Putiną“, - pastebi D. Oreškinas.
Regioniniai nesutarimai
Turint omenyje susiskaldžiusią Maskvą, kai kurie regionų lyderiai jau siekia įtvirtinti savo autonomiją.
Primorsko krašto politikai išleido rezoliuciją, kuria parėmė Vladivostoko protestus ir paragino vyriausybę panaikinti automobilių importo mokestį.
Tatarstano prezidentas Mintimeras Šaimijevas atvirai priešinasi Maskvos primestiems švietimo standartams. Tatarstano bei Baškortostano politikai ragina, kad regionų gubernatoriai būtų renkami vietoje, regioninių parlamentų balsų dauguma, o ne skiriami iš Maskvos.
Analitikai teigia, kad abu šie reikalavimai gali būti pranašiški.
„Tai yra ženklai, kad gali pasikartoti dešimtojo dešimtmečio patirtis, kai dauguma regionų siekė ištrūkti iš Maskvos kontrolės. Maskva nepasitiki vietiniais įstatymų leidėjais“, - teigia „Paveldo fondo“ vadovas Jevgenijus Volkas.
Tačiau net ir esant pastebimiems ženklams, kad elitas yra susiskaldęs, darosi aišku, kad valdžia be gailesčio rengiasi susidoroti su visais, kurie drįs mesti iššūkį Kremliui. Valstybės Dūma jau priėmė įstatymą, pagal kurį panaikinamos prisiekusiųjų komisijos bylose, kuriose nagrinėjami kaltinimai terorizmu, įkaitų ėmimu, nelegalių ginkluotų formuočių sudarymu, masiniais neramumais, šnipinėjimu, maišto kurstymu, ginkluotu sukilimu ir sabotažu.
J. Volkas teigia, kad nors elitas ir yra susiskaldęs, tačiau jis nevengs naudoti jėgos, jei jaus, kad jų valdžiai kyla pavojus.
„Jei situacija blogės ir kils realus spalvotųjų revoliucijų, tokių kaip Gruzijoje ir Ukrainoje, pavojus, tai valdžia naudosis visomis turimomis priemonėmis“, - teigia J. Volkas.
