Jubiliejai greta praeities įvykių reikšmės gyviesiems sustiprinimo turi vieną prieštaringą bruožą: visi vertinimai nesunkiai įgauna fatališkumo bruožų. Štai tada tikėjomės to ir to, o dabar - tik liūdnas prisiminimas... Lietuvių demokratijos kūrybos žygis būtent taip ir baigėsi. Geriausiu atveju turime ritualinę - institucinę demokratiją be ištikimų demokratijos vertybių puoselėtojų. Turime rytietišką posovietinę santvarką, kur demokratinių ritualų aktoriai parenkami naujosios aukštųjų biurokratų ir ekspertų klasės. Tai pasaulis, sukurtas lietuviškai šnekantiems rusams, pasakytų tipingas analitikas, pasiskolinęs šį terminą iš Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjos Nerijos Putinaitės.
Rusų ir lietuviškai šnekančių rusų sąmonės ypatumai be keiksmažodžių yra siejami su teise. Ar teisės valstybė reiškia tokią santvarką, kurioje viskas valdoma įstatymais? Net kurioziškas šios kadencijos Seimas galėtų girtis, kiek daug įstatymų vienetų svarstė ir priėmė. Per šią gausybę nesimato ir tų kelių svarbiausių, kurių niekaip nepavyko įtraukti į dienotvarkę. Suprantant teisės valstybę tik kaip vietą, kurioje viskas reguliuojama įstatymais (arba daugumoje atvejų - po ir už įstatyminiais aktais), reguliavimų skaičius turėtų rodyti šios valstybės tobulumą. Jei pasieksime, kad ir kopūstų sriubą ar kotletus savo namuose turėsime gaminti tik pagal įstatymą, reikš, kad pasiekėme patį tolimiausią šios valstybės užkampį. Tada jau viskas bus pagal įstatymą, arba kitaip - neabejotina žmonių pasaulio pabaiga.
Kai kas tokią teisės valstybės sampratą išreiškia tikrais rusiškais žodžiais, ištartais Vladimiro Putino: diktatura zakona. Ši rusiška teisės kategorija nurodo, kad įstatymai yra svarbiausia valdžios priemonė pavaldiniams valdyti. Būtų įdomu paanalizuoti, kiek Lietuvos viešosios teisės aktų yra sukonstruotų maždaug taip: tokia ir tokia veikla yra reguliuojama įstatymo, kurio turinio detalės - tad esmė - nustatoma vyriausybės (ministerijos, departamento, etc). Įtarčiau, kad dauguma. Tai reiškia, kad vykdomoji valdžia ir biurokratija iš tikro pripildo įstatymus tokio turinio, koks jiems reikalingas. Dėl to ir turime posovietinę įstatymo diktatūrą. Pridurkime, kad daugumos įstatymų iniciatyva ir rengimas ateina iš vykdomosios valdžios kabinetų. Seimas savanoriškai ar iš negalėjimo dažniausiai neturi pakankamai ekspertinės galios, kad iš tiesų kurtų tokią teisės viešpatystę, kur ir viešpačiai – net jei jie galios struktūrų viešpačiai - gyventų pagal įstatymus, kuriuos tautos vardu priima jos išrinktieji.
Vyriausiojo administracinio teismo misija šiandienėje Lietuvoje atliepia susiklosčiusią padėtį. Kadangi europietiškos demokratijos valstybėje administracinis baudimas nelabai dera su biurokratinio inspektavimo posovietiniais polinkiais - juk niekas, o tik teismas gali vykdyti teisingumą - tam reikalingas administracinis teismas, kuris pavaduotų vykdomosios valdžios institucijas nustatant prasižengimą ir baudžiant. Atlikti tyrimai ir apgintos disertacijos apie Lietuvos administracinių bylų tendencijas (žaidimas į vienus vartus) šiandien rodo, kad yra pagrindo administracinio teisingumo institucijas laikyti tiesiog vykdomosios valdžios arba biurokratijos tąsa. Eilinis Lietuvos pilietis yra bejėgis prieš valdžią, nes įstatymas yra tik valdžios įrankis jam valdyti.
Siekis padaryti Vyriausiojo administracinio teismo sprendimus galutiniais ir neapskundžiamais kasacine tvarka Aukščiausiam teismui atskleidžia ne ką kitą, bet vykdomosios valdžios siekį viešpatauti ir bausti it senais sovietiniais laikais. Ten taip pat buvo teismai. Ten taip pat visada teisi buvo valdžia ir visi ja besinaudojantys. Prieš dvidešimt metų į Sąjūdžio mitingus minios laisvų lietuvių ėjo su viltimi, kad įveiks tą seną režimą, kad laisvas žmogus galės jaustis saugiai prieš valdžią ir valdininkus. Kaip tas žmogus jaučiasi šiandien, geriausiai rodo pasitikėjimo teismais reitingai.
