Balandy prie Smolensko nukritus lėktuvui žuvo visa Lenkijos delegacija, apie 100 žmonių, skridusi į atminimo renginį Katynėje. Žuvo šalies prezidentas, politikai, aukščiausių laipsnių kariškiai, dvasininkai. O spalio dešimtosios išvakarėse, kai nuo tragedijos dienos sukako lygiai pusė metų, Lenkijos kanalas TVP2 parodė Rusijoje susuktą dokumentinį filmą „Katynės sindromas“.
Filmo anonse buvo rašoma: tai atviras pokalbis apie tai, kodėl tūkstančiai lenkų patikėjo suokalbio teorija ir kam naudinga Lenkijos prezidentą laikyti nužudytu. Eiliniai piliečiai filmu pasipiktino. Tinklaraštis „salon24“ buvo tiesiog užverstas filmą žiūrėjusių skaitytojų laiškais. Apie reakciją galima spręsti iš tokių pavadinimų: „Rusijos propaganda Lenkijos televizijoje“, „Užsienio valstybės trimitas Lenkijos televizijoje“, „Skandalingas dokumentinis filmas apie katastrofą kanale TVP2“.
Galimas daiktas, kad filmo vertinimui turėjo įtakos ir buvusios užsienio reikalų ministrės Anos Fotygos (Fotyga) interviu, keliomis dienomis anksčiau duotas leidiniui „Polska“. Atraštė taip ir skelbė: „Smolenskas – tai galėjo būti pasikėsinimas. O Lenkija praranda suverenitetą“. Ukrainiečių laikraštis „Denj“ interviu pavadino „Realus pavojus Lenkijai“. Kaip visada ne pernelyg skrupulingas rusiškas portalas „Regnum“ uždėjo štai tokią antraštę: „Putinas apmovė Tuską (Lenkijos premjerą Donald Tusk – red.) kaip kūdikį“ („Путин разыграл Туска, как ребенка“).
Ką gi tokio pasakė Ana Fotyga? Vertindama abiejų šalių santykius Smolensko tragedijos fone, ji pasakė kai ką, kas galėtų būti įdomu ir Lietuvai, atrodo, vis dar tebeieškančiai adekvačios savo santykių su Rusija linijos. Čia pateikiami įdomesni pokalbio su buvusia užsienio ministre fragmentai.
AFP/Scanpix
Anna Fotyga
- Jūs manote, kad esame tokioje pat situacijoje kaip XVIII amžiuje prieš Lenkijos padalijimus?
- Jeigu ieškome analogijų, tai būčiau linkusi tai lyginti su Pirmuoju pasauliniu karu, jo baigiamąja faze. Aš matau išeities kelius, galimybes, tačiau tam reikia „švilpti visus ant denio“. O didžiausią nerimą man kelia Lenkijosvisuomenės būsena.
- O jei nepavyks?
- Tada bus kaip XVIII amžiuje, kaip prieš padalijimus.
- Kas žaidžia su Lenkija?
- Juk tai aiškiai matoma. Mes kaip kamuolys, kurį visi mėto vieni kitiems, o mes atliekame labai chaotiškus judesius.
- Lenkijos vyriausybė – tai naudingi idiotai?
- Ne visi, bet yra ir tokių. Atėjusi į valdžia „Pilietinė platforma“ ėmė atmetinėti mūsų sprendimus. Šiaip, be gilios analizės. Dabar aš stebiu, kaip Lenkija dalyvauja įvairiose tarptautinėse struktūrose ir matau, kad mūsų lyderiai ėmė vengti tų susitikimų. Į juos tiesiog rimtai nežiūrima. Jie nebereikalingi, kas reikalinga, atlikta.
- Lenkijoje veikia Rusijos penktoji kolona?
- Ne tik Rusijos.
- Dar ir vokiečių?
- Ir daug kitų. Kiekvienoje valstybėje veikia žvalgybos, bet ne kiekvienoje taip neapsakomai stipriai. Rusija neabejotinai stiprina savo poziciją ir įtaką.
- Dabartinė vyriausybė pasiduoda šiai įtakai?
- Taip.
- Kodėl?
- Todėl, kad tai garantuoja gerą išvaizdą. Tai daroma dėl aplodismentų, dėl „piaro“, dėl valdžios išlaikymo. Valdžia – tai narkotikas. Jie viską padarys, kad patiktų.
- Tai Putinas žaidė su Tusku žaidimą, kurio tikslas buvo pašalinti Lechą Kačynskį iš politikos, ar Tuskas su Putinu?
- Jie žaidė abu. Tačiau šiame duete vedantysis žaidėjas buvo Putinas.
- Žodis „žaidimas“ reikštų tikslingus veiksmus.
- Taip.
- Jeigu jūs manote, kad Tuskas žaidė prieš Lenkijos prezidentą, ar galima kalbėti apie išdavystę?
- Tai situacija artima išdavystei. Be abejonės, veiksmai prieštaravo konstitucijai. Joje parašyta, kad Lenkijos valdžios organai – prezidentas, premjeras, užsienio reikalų ministras – privalo veikti šalies viduje, suderinti bendras pozicijas ir tik po to žaisti už jos ribų. Donaldas Tuskas tai sulaužė.
- Tai yra, Donaldas Tuskas švaistėsi Lenkijos interesais?
- Aš taip manau.
- Lechas Kačynskis buvo neparankesnis politikas Putinui ar Tuskui?
- (ilga tyla) Labiau neparankus Putinui.
- Ar jūsų nuomone Lenkijos premjeras buvo pasirengęs viskam, kad iš politikos pašalintų Lechą Kačynskį?
- Tai buvo labai sudėtingas procesas. Tuskas ir jo aplinka sukūrė tokią neapykantos atmosferą, kad bėgant laikui eilinį sprendimą kaskart būdavo priimti vis lengviau. Žengdamas į liulančią pelkę, žmogus jau nebežino, kada praranda žmoniškumą.
- Ką turite galvoje?
- Kad ir vizito padalijimą į dvi delegacijas, vykstant į Katynę. Visada būdavau rami, kai prezidentas skrisdavo su Tusku. O tąkart nerimavau. Net keletą kartų bandžiau įsikišti, skambinau ministrui Lopinskiui. Jaučiau, kad vyksta kažkoks bjaurus ping-pongas.
- Jei ne tie veiksmai, tragedijos nebūtų?
- Galimas dalykas. Pasak „Teisės ir Teisingumo“ vadovo (Jaroslavo Kačynskio- vert.), tokie veiksmai šalies viduje teikė drąsos priešininkams už jos ribų.
- Kokie veiksmai?
- Demonstratyvus, viešas prezidento diskreditavimas. Sumažėjus prestižui, sumažėja ir apsauga. Daug kartų esu mačiusi, kaip elgiasi JAV arba Vokietijos prezidentų apsauga. Jei kuris politikas savo šalyje vertinamas kaip „antrarūšis“, tai taip atrodo ir apsauga. Prezidentas lyg ir yra, bet ne toks prezidentas kaip Kvasnievskis.
- Smolensko katastrofa galėjo būti pasikėsinimas?
- Taip, tai galėjo būti pasikėsinimas. Šito negalima atmesti. Bet kurioje kitoje šalyje tai būtų buvusi pirmoji versija, kuri būtų nagrinėjama ir kuri nebūtų stumiama į į antrą planą, kol būtų atmesta.
- Lenkijos vyriausybė pardavė Smolensko tyrimą?
- Taip.
- Ar mes jau esame Rusijos įtakos sferoje?
- Taip. Prezidento mirtis tai, be abejonės, pagreitino.
- Mes matėme, kad Tusko ir Putino apsikabinimas – tai buvo žmogiškas gestas. Jūs matėte kažką daugiau?
- Žmogiški gestai – tai buvo Rusijos visuomenės reakcija, tikra ir labai gyva. Ką gi, sunku paneigti, kad buvęs aukšto rango KGB darbuotojas nebeturi žmogiškų reakcijų, tačiau reikia atsižvelgti, kad jis gali puikiai valdyti savo emocijas ir kūno kalbą.
- Putinas apmovė Tuską kaip kūdikį?
- Taip.
- Ir premjeras Tuskas vis dar tebėra Putino glėbyje?
- Tuskas tebėra tame glėbyje, ir nežinau ar iš jo ištrūks. Tai vilksis paskui jį. Kaip premjeras jis nepasiteisino. Jis pernelyg pasitikėjo savimi, nusprendė, kad pats gali nustatinėti sau normas.
(...)
- Mes prarandame suverenitetą?
- Taip, akivaizdžiai.
- Tapome Rusijo-Vokietijos kondominiumu?
- Kondominiumas (dviejų ar daugiau valstybių bendras valdymas – vert.) – labai tikslus žodis. Tai buvo tokia tvirta formuluotė, kuri turėjo parodyti, kokios grėsmės, įtakos Lenkijai įgauna jėgos. Tai reali grėsmė.
- Lenkijoje matote didesnę vokiečių ar rusų įtaką?
- Rusų.
- Ar tai susiję sus Rusijos specialiųjų tarnybų veikla?
- Suprantama. Neseniai skaičiau vieno Lietuvos žvalgybos vadovo ataskaitą apie Rusijos spec. tarnybų infiltraciją Lietuvoje. Pas mus ši tema – tabu. Tokie klausimai nekeliami, neanalizuojami. Sakoma, kad tai pasakos nenormaliems.
- O kaip iš tiesų?
- Tai realus pasaulis. Tas vyksta visame pasaulyje, vadinasi, ir pas mus. Nė nereikia turėti daug fantazijos, kad įsivaizduotum, kaip didelė kaimyninė šalis, Rusija, atgaivinanti savo neoimperinę politiką, tiesiog panaudoją savo milžinišką spectarnybų aparatą Lenkijos teritorijoje. Rusija planuoja savo ekonominę ekspansiją gyvybiškuose sektoriuose – taip jau yra buvę mūsų laikais – ir reika tai suvokti bei priešintis. Lenkijos istorijoje, ko gera, nėra buvę tokio laikotarpio, kad iki tokio lygio būtume praradę savisaugos instinktą. Ši valdžia – blogiausia.
(...)
- Ar galite pasakyti: „Prezidentas Komorovskis, tai mano prezidentas“?
- Laimei, esu privatus asmuo. Neprivalau to sakyti.
(...)
- Ar tikite Donaldo Tusko nuoširdžiais ketinimasis?
- Netikiu.
Parengė Linas V.Medelis
