Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas, politikos mokslų daktaras
Praėję metai Rusijai baigėsi dviem reikšmingais įvykiais: pirmu po inauguracijos V. Putino kreipimusi į Federalinį Susirinkimą ir jo tradicine tarptautine spaudos konferencija. JAV žurnalas „Foreign policy“ pripažino Rusijos prezidentą 2012 metų įtakingiausiu pasaulio žmogumi, todėl jo programinės nuostatos ilgo prezidentavimo pradžioje yra vertos dėmesio.
Dvasingumas, pasionarumas ir Eurazijos sąjunga
Viena iš pagrindinių V. Putino kalbos temų buvo tauta, jos likimas. Didžiausią dėmesį jis skyrė tokiems aspektams kaip pasionarumas, dvasingumas, tautos vienybė, pilietinė ir valstybinė atsakomybė. Išskirtinis yra pasionarumo – kaip proveržio pagrindo – akcentavimo momentas: „Didžiulis svarbus šalies atstatymo ir sustiprinimo etapas yra praeityje. Dabar mūsų užduotis – sukurti turtingą ir klestinčią Rusiją. Kartu noriu, kad visi mes aiškiai suprastume: artimiausi metai bus lemiami, galbūt net lūžio metai. (...) Kas išsiverš į priekį, o kas liks autsaideriu ir neišvengiamai praras savo savarankiškumą, priklausys ne tik nuo ekonominio potencialo, bet pirmiausia nuo kiekvienos nacijos valios, nuo jos vidinės energijos; kaip sakė Levas Gumiliovas, nuo pasionarumo, sugebėjimo eiti į priekį ir permainų link“, – pažymėjo V. Putinas.
Rusijoje L. Gumiliovas yra vertinamas kaip (neo)eurazijizmo klasikas. Dažnai spėliojama, kokia doktrina vadovaujasi V. Putinas. L. Gumuliovo citavimas praskaidrina vaizdą. Jo pusiau mokslinėje etnogenezės teorijoje teigiama, kad valstybės yra tarsi gyvi organizmai, kurie gimsta, auga, sensta ir miršta – arba atsinaujina po didelio sukrėtimo. Rusijai paskutinis toks sukrėtimas buvo Sovietų Sąjungos subyrėjimas. Karas Čečėnijoje nustūmė šalį prie dezintegracijos ribos, bet ji sugebėjo išlikti. Antra vertus, kaip teisingai pareiškė V. Putinas, stabilizavimo laikotarpis baigėsi – reikia proveržio, o idėjos arba įvykio (panašaus į Didįjį Tėvynės karą, po kurio buvo didžiulis šalies atstatymo entuziazmas) horizonte nesimato. Šalis lyg ir stabilizavosi, bet degraduoja (yra iš vidaus graužiama korupcijos) be strateginio tikslo, o be jo net demografinės situacijos ištaisymas yra beprasmis.
Kur tas tikslas? V. Putino nuomone, dvasingumas ir geopolitinis poreikis!
Šiame kontekste Rusijos prezidentas pažymėjo: „XXI a. pradžioje mes susidūrėme su vertybine katastrofa, su tikra vertybių krize. O jeigu nacija praranda gyvenimo orientyrus ir idealus, jai ir išorinis priešas nereikalingas, viskas sugrius savaime. (...) Šiandien Rusijos visuomenė jaučia ryškų dvasinių vertybių deficitą: gailestingumo, užuojautos vienas kitam, paramos ir savitarpio pagalbos – deficitą to, kas istoriškai darė mus tvirtesnius ir stipresnius, kuo mes visada didžiavomės.“
Užsienio politikai V. Putinas skyrė nedaug vietos, bet poziciją suformulavo trumpai ir aiškiai: „Visiems visiškai akivaizdu, kad pasaulis tapo daugiapolis. Tai sukuria tiek rizikas, tiek galimybes. Rizikos pradės dominuoti, jeigu nebus atsisakyta iliuzinės idėjos, kad galima valdyti chaosą – jūs žinote, kad yra net tokia teorija. Rizikos nedominuos, jeigu niekas toliau nekurs šio chaoso [užuomina apie JAV akivaizdi – straipsnio autoriaus pastaba]. (...) Rusija turi ne tik išsaugoti savo geopolitinį poreikį – ji privalo jį sustiprinti, ji privalo būti patraukli savo kaimynams ir partneriams. Aš noriu pabrėžti, kad tai svarbu mums patiems [išskirta straipsnio autoriaus]. (...) Mes siūlome projektus, kurie turi sutelkti šalis ir regionus. (...) Mes pradėjome kurti Eurazijos ekonominę sąjungą, eisime šiuo keliu ir susidorosime su šiuo uždaviniu.“
Moralas: „blogiukai“ kuria chaosą ir nurodinėja, kaip gyventi, o mes būsime dvasinis bei geopolitinis orientyras ir nugalėsime. Tik klausimas, kaip padaryti žmones dvasingus, priversti valdininkus dirbti Tėvynės labui, o kaimynines šalis įtikinti tapti naujos imperinės vizijos dalimi.
Dima, Maša, Vova ir jo sistema
V. Putino spaudos konferencija kaip visada buvo įdomi dėl aštrių klausimų ir šmaikščių posakių. Pagrindine tema tapo „Dimos Jakovlevo įstatymas“. Rusijos prezidentas negalėjo praleisti šios progos ir nepakomentuoti santykių su Amerika. Jo verdiktas buvo paprastas: patys sėdi atmatose iki ausų, o iš mūsų tyčiojasi įvaikintų vaikų priežiūros srityje, ir dar moko, kaip mums gyventi.
Taip pat visi laukė paaiškinimo dėl atleisto gynybos ministro A. Serdiukovo, ypač turint omenyje, kad D. Medvedevas keletą kartų įvertino jo veiksmus kaip efektyvius. Žurnalistei Mašai, kaip jis ją pavadino, V. Putinas atsakė taip: „Aš iš tikrųjų savo laiku paskyriau Serdiukovą. Ir jis apskritai karinių pajėgų reformavimo srityje judėjo teisinga linkme. (...) O atleidau aš jį už tai, kad teisėsaugos institucijos pagrįstai suabejojo, ar jo darbas, susijęs su nuosavybės realizavimu, buvo teisingas, ir dėl kelių kitų klausimų. (...) Aš galiu jus užtikrinti – ir tyrimas, ir teismas bus maksimaliai objektyvūs. Nėra jokio noro ką nors apginti, (...) jūs galite būti tuo tikri šimtu procentų.“ Šiame kontekste toliau stebina aiškinimas, kad A. Serdiukovas „judėjo teisinga linkme“. Džiugina tai, kad jis jau buvo iškviestas į apklausą, ir jeigu teismas iš tikrųjų bus objektyvus (paprastai, jei V. Putinas ką nors viešai žada, pažadas yra tesimas), sukčiai turėtų būti pasodinti – jeigu ne vardan teisingumo, tai vardan V. Putino autoriteto.
Trečia svarbi konferencijos tema – Rusijoje sukurtos valdymo sistemos stagnacija ir patvarumas. Į klausimus šia tema V. Putinas atsakė, kad stabilumas yra gerai, o kalbos apie stagnaciją visiškai ne vietoje. Maža to – jo sukurta sistema visai ne autoritarinė: įrodymas yra tai, jog jis nekeitė Konstitucijos, kad liktų prezidentu, o pasitraukė (tik pamiršo pasakyti, kad persėdo į premjero kėdę, ir tai tik kuriam laikui – pagal išankstinį planą). Pagaliau, paklaustas apie klaidas, kurias jis galėtų pripažinti, V. Putinas pasakė, kad sisteminių klaidų nepadarė. Tokie vienareikšmiai ir kartu labai diskutuotini atsakymai rodytų, kad Vova (taip jam atkirto žurnalistė Maša) pasijuto visagaliu ir tapo truputį neadekvatus. Šiame kontekste jau net nestebina jo visiškai rimtu veidu išsakyta mintis apie Rusijos teismų sistemą: „Aš nesutinku su teze, kad mes neturime visiškai nepriklausomos teismų sistemos. Ji pas mus kaip tik yra. Mes jau tiek priėmėme sprendimų, kad tam tikru momentu daugelis ekspertų pradėjo klausti, ar mes neperlenkėme lazdos (...).“
Apibendrinant galima pasakyti, kad pastaruoju metu, žiūrint į V. Putiną ir (jo) Rusiją, nuolat susidaro kažkoks dvejopas įspūdis. Viena vertus, kažkas ten vyksta, keičiasi ir negalima pasakyti, kad viskas blogai (net buvusi neigiama demografinė tendencija pagerėjo). Galbūt net A. Serdiukovą pasodins. Antra vertus, kol kas vis dar nesimato pasionarumo požymių, tvirto pagrindo proveržiui. To, kas yra, aiškiai per maža, o laikrodis tiksi. Čia ir kyla klausimas: ar V. Putinas yra tas žmogus, kuris, valdydamas šalį lūžio momentu, taps jos sėkmės garantu? Tai, kad jis tapo neklystančiu, nuteikia pesimistiškai. Bet gal jis iš tikrųjų žino, ką daro? Galutinius taškus ant i sudės tik laikas.
