Rūta Klišytė
Atrodytų, minime ne Krisitijonono Donelaičio, o Puškino metus: Lietuvos publika nūnai sulaukė net trijų skirtingų šio rusų klasiko žymiausio kūrinio pastatymų.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kviečia į Piotro Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“, kur pagrindiniame vaidmenyje sublizgėjo naujoji operos žvaigždė Merūnas Vitulskis. Tik neseniai Rimas Tuminas į gimtąjį Viniaus Mažąjį teatrą su furoru buvo atvežęs „Eugenijų Oneginą“, pastatytą jo vadovaujamame Maskvos Vachtangovo teatre: čia šią dramą , beje, regėjo ir režisieriui ranką spaudė pats Vladimiras Putinas, o LRT gastrolinį spektaklį gyvai transliavo visai tautai, kas buvo gan netikėta.
Ir štai Jonas Vaitkus, kuriam neprikiši polinkio beždžioniauti, Valstybiniame rusų dramos teatre pristato „Eugenijaus Onegino“ premjerą – grandiozinį veikalą pagal V.Šostakovičiaus muziką, kuriame dalyvauja ne tik visa teatro trupė, bet ir „Vilniaus baleto“ artistai.
Kas tai – mados kaprizai ar puškiniados Lietuvoje renesansas? O gal politika, ir ne tik kultūros? Vis garsiau šaukiama apie Rusijos invaziją į Lietuvą, kur Trojos arkliu neva tapo rusų kultūra. Puškinas, žinoma, – ne liliputas Gazmanovas, kurio koncertas Vilniuje sukėlė politinę audrą stiklinėje. Bet gal ir Puškinas gali pasitarnauti piktam? Taškus ant „i“ sudeda būtent J.Vaitkaus spektaklis.
Nė nesiruošiu recenzuoti šio grandiozinio reginio, kuris vietomis panašus į bufonadą, vietomis – į lyrišką baletą, vietomis – į eurovizinį šou, tačiau vis dėlto palieka pribloškiantį įspūdį. Nejau tai – Puškinas? Dieve mano, vargšelis vartosi dabar karste! Jei tikitės čia išgirsti jausmingai deklamuojamą Puškiną ar pašniurkščioti dėl nelaimingosios Tatjanos, nieko nepešite. J.Vaitkus, nė kiek nesigailėdamas apstulbusio žiūrovo, XVII a. love story pavertė universalia diktatūros anatomija.
J.Vaitkus ir neslepia, kad Tatjanos ir Eugenijaus meilės istorija jam mažiausiai rūpi. Jis kapsto giliau, labai netikėta kryptimi, ir už nelaimingos mergiškos meilės tuščiam pleibojui pastebi kur kas pavojingesnių visuomenei procesų. Jis kalba apie aklą meilę, į kurios akivarą įkrenta tauta, pamilusi savo tironą ir užkėlusi jį ant pjedestatlo. Spektaklyje atgijusios Petro I, Napoleono Bonaparto, Stalino ir Lenino statulos pirma atrodo it režisieriaus kliedesys, bet pamažėle aiškėja, kad Oneginas, kurį Tatjana kažkodėl karštai pamilsta ir tebemyli net sėkmingai ištekėjusi, labai panašus į tuos didžiuosius dvasinus išsigimėlius ir yra ne mažiau pavojingas. Rusų tauta panašiai yra pametusi galvą dėl savo tironų ir net jų smaugiama nesiliauja jų dievinti ir mylėti. J.Vaitkaus, Oneginas yra ne šiaip pasipūtėlis ir cinikas: tai žmogiško pavidalo zombis, tinkantis į draugiją Stalinui ir Leninui.
Po tokios Puškino dramos interpretacijos iš teatro išeini sukrėstas. Prastai miegi ir dar kitą rytą ir suki galvą: kuo dėta čia Lietuva? Lietuviai juk nekenčia diktatūros! Galime didžiuotis, kad tarp diktatorių – rusų, kalmukų, prancūzų ir gruzinų – nėra lietuvių ( nors galbūt kai kas labai geistų jų draugėje regėti išbalintas Landsbergio ar Grybauskaitės skulptūras). O man kažkodėl nelinksma, nors J.Vaitkaus spektaklis nėra tragiškas, veikiau tragikomiškas. Mat taurioji Tatjana, sėkmingai ištekėjusi už generolo, kažkuo labai primena Lietuvą, kuri, pasirinkusi saugų NATO glėbį, vis nesiliauja ilgėtis rusiškos meškos...
Pasirodo, teatras kritiniu valstybės gyvavimo metu vis dar pajėgus tapti tarsi politine arena, kai jos politinės institucijos miega arba tik imituoja darbą. Toks sovietmečiu buvo Eimunto Nekrošiaus Jaunimo teatras. Šiandien estafetę perima J.Vaitkaus Valstybinis rusų dramos teatras. Taip, rusų Paradoksalu? Tačiau Aleksandrą Sergejevičių, kurio sūnus Grigorijus Aleksandrovičius kadaise buvo laimingai įsikūręs Vilniaus Markučiuose, manau, tai pralinksmintų: sako, rusų genijus buvo labai linksmų plaučių vyras. Galbūt Puškinui patiktų ir J.Vaitkaus spektaklis, juk genijus ir tironas – nesutaikomi priešai.
Pagrindiniai spektaklio „Eugenijų Oneginas“ herojai turi antrininkus , tad ir Tatjana yra „dvi vienoje“.
