Ženeva yra vienas miestų, kurių paveikslas visada susijęs su daugybe įvaizdžių: Jungtinių tautų būstinė, didelės eurobiurokratų dalies namai, tarptautinių sandėrių kryžkelė, didžiausių bankų būstinė bei garsiausų laikrodžių gamintojų namai etc.
"El Pais" žurnalistas Jorge Eduardo Benavides ragina pamiršti šiuos šablonus ir pamatyti penkių šimtų metų jubiliejų švenčiantį miestą, įsikūrusi ant Lemano ežero kranto, galintį pasigirti įdomia istorija, pavasarį pasipuošiantį gėlių žiedais ir, kitaip nei daugelis įsivaizduoja, triukšmingą, gyvą bei šarmingą.
Čia pilna prekybinių centrų, restoranų, bistro bei nesuskaičiuojamų papuošalų ir laikrodžių parduotuvių. Norint pajusti "prašmatniąją" miesto dvasią verta pasivaikščioti Quai du Mont Blanc gatve, esančia dešiniajame ežero krante, kurioje yra įsikūrę žymiausi miesto viešbučiai: nuo pompastiškojo Kempinsky iki kukliojo „President Wilson“. Čia pat praeisite ir Beau Rivage, prie kurio durų 1898 – ųjų rugsėjį buvo nužudyta imperatorienė Sisi. Jos žudikas net nesuprato kieno gyvybę atėmė – neapykantą jam sukėlė akivaizdus moters turtas.
Turto apraiškų čia netrūksta ir šiandien. Quai du Mon Blanc pastaraisiais dešimtmečiais pavirto mėgiama rusų bei arabų pasivaikščiojimo vieta – palikę savo ferarius, lambordžinius bei astonus martinus prie barų bei viešbučių durų, jie vakarais suka ratus miesto gatvėmis. Šis vaizdas atsiduoda arogancija ir švaistūniškumu, kurio, Ženevos gyventojai, auklėti asketiška kalvinizmo dvasia, apsimeta nematantys. Savo žvilgsnį jie sutelkia ties Jet d‘eau, milžiniška 140 metrų aukščio vandens srove, tapusia simboliu miesto, kuriame gyveno Kalvinas ir kurio gyventojai XVI a. išdrįso pasipriešinti Romos popiežiui.
Užtenka vienu iš daugelio tiltų persikelti į kitą ežero pusę ir pasimato kita, „naminė“ Ženevos pusė. Čia kryžiuojasi pagrindinės tramvajų, automobilių bei dviračių arterijos, pasimetusios tarp pompastiškų pastatų. Šios gatvės ypač mistiškai atrodo šalčiausiomis žiemos dienomis, kuomet miestas apsiniaukia, nublunka bei paskęsta ūkanoje.Tačiau papūtus bise – šaltam ir žvarbiam vėjui, debesys išsisklaido, medžiai numeta paskutinius lapus, ir ši, viena elegantiškiausių miesto dalių, atsiskleidžia visu savo grožiu.
Miesto centras išsidėstęs abiejose ežero pusėse. Dėl jo padėties itin patogu apžvelgti viską pėsčiomis. Ilgesniems maršrutams tinkamiausias tramvajus - kodėl nenuvykus iki Carouge, esančio beveik už trijų kilometrų, tik norint pasimėgauti vynu ar alumi, bohemiškoje ir neformalioje miesto dalyje, pilnoje barų, pub‘ų ir restoranų, kurių durys atviros beveik visą naktį.
Ši „bohemiška“ ar „paryžietiška“ Ženevos dvasia geriausiai juntama seniausioje miesto dalyje, kurios širdis – Sain Pierre katedra. La Grand Rue – centrinė šio kvartalo arterija, puikiai išsilaikiusi, itin gyva, pilna parduotuvėlių. Vaikštant ja galima grožėtis nenusakomais Alpių vaizdais bei prisiminti įdomią miesto istoriją – lentelės ant pastatų liudija, jog čia gyveno Žanas Žakas Ruso, Kalvinas, Raudonojo kryžiaus įkūrėjas Henry Dunantas bei poetas Jorge Luisas Borgesas, kurio palaikai ilsisi nedidelėse miesto centre esančiose kapinaitėse.
Centre – milžiniškas vietų, tinkamų pavalgyti pasirinkimas: jei žinote, kaip surasti nedidelį bistrot, siūlantį nebrangių plat de jour, bliūkšta mitas, jog Ženeva – itin brangus miestas. Verta sustoti ir išgerti kavos – daugelis miesto kavinių išsaugojo jaukų senovinį interjerą, kurio pagrindiniai akcentai – minkštasuoliai bei nedideli marmuro bei medžio staliukai.
Norint iš tiesų pajusti Ženevos dvasią, reikia atsipalaiduoti ir pasiduoti lėtam ir tingiam miesto ritmui, Vakarėjant būtina prisėsti vienoje iš miesto aikščių ar terasų, tokių kaip la Treille, kur auga marronier – medis, kurio pirmasis lapas žymi pavasario Ženevoje pradžią. Apie tai praneša visi laikraščiai, o vietiniai gyventojai švenčia nedidelę, intymią šimtmečių tradicijas turinčią šventę.
