Šio straipsnio tikslas – parodyti skirtumą tarp moteriškos draugystės ir lesbietiškų santykių. Lietuvoje šios sąvokos dažnai painiojamos. Nors ir vieno, ir kito pagrindas – moteriškos prigimties bendrumas (ir tuo bendrumu pagrįstas vienos moters potraukis kitai), vis dėlto tai visiškai skirtingi dalykai. Moteriška draugystė ir lesbietiška meilė yra labai skirtingi dalykai. Tikrosios lesbietės – tai visada seksualinė pora!
Vaida C. (33 metai, modeliuotoja) rašo: „Kai man buvo dvidešimt ketveri, turėjau keletą intymių susitikimų su savo drauge. Tas įvyko kažkaip savaime, neplanuotai. Kaip tik buvau susipykusi su savo vaikinu, o ji prieš metus išsiskyrė su vyru, nieko neturėjo. Buvome vienos dvi bute, kalbėjomės apie kažką labai svarbaus, nepamenu apie ką. Gėrėme šampaną. Nežinau, kaip tas nutiko, kad mes palinkome viena prie kitos: abi buvome labai vienišos. Pirmąkart gyvenime sužinojau, kad moters kūnas gali teikti tokį malonumą, sužadinti geismą. Vaikinas, su kuriuo intymiai bendraudavome, nebuvo man švelnus, o čia… Net nežinau, kas tai buvo: tiesiog apsikabinome, glamonėjome viena kitą... Paskui tas pasikartojo dukart. Vėliau mano gyvenime atsirado vyriškis. O po metų ištekėjo ir draugė. Dabar turime normalias šeimas. Dėl to, kas buvo, nesigailiu ir lesbiete savęs nelaikau. Su drauge iki šiol palaikome artimus ryšius, bet tik dvasinius. Abi prisimename tas minutes, bet jų kartoti neketiname“.
Ankstyvoje jaunystėje intymus artumas tarp draugių gali būti ir grynai žaidiminio, eksperimentinio pobūdžio. Taip nutiko devyniolikmetei studentei Julijai T., kuri sako, kad „tik dėl eksperimento“ pasiūlė tame pačiame kambaryje gyvenančiai draugei permiegoti naktį vienoje lovoje. „Pusė nakties kvailiojome nuogos, vaidindamos lesbietes. Buvo linksma. Bet joks noras pakartoti nekilo. Pabandėme, kas tai, ir pasidarė nebeįdomu“, – pasakojo Julija.
Visi minėti atvejai paaiškinami psichologiškai. Moralinis vertinimas priklauso nuo to, koks yra griežtas moralistas. Vieni gali suprasti tas moteris ir nesmerkti (vadinti tokius „nusidėjimus“ nekaltais), o tikras moralistas, težinantis žodžius „pasileidimas“, „lesbietiškumas“ ir neskiriantis niuansų, bus stipriai šokiruotas, griežtai pasmerks.
Solveiga, 25 metai, muzikantė, rašo: „Kaip kas nori, taip gyvena. Nereikia mokyti žmonių gyventi. Tegul kiekviena užsiima savo gyvenimu, o nelenda mokyti gyventi draugių, lesbiečių, metalisčių… Kas per nesąmonė: tave susitikus bučiuoja draugė, o tu imi galvoti – ar aš lesbietė, ar ne lesbietė? Viešpatie, kokie mes visi persigandę. Nejau jūs nematote, kad moralė jau mus visus pavertė neurotikais, atėmė natūralumą?“
Iki tol, kol moters orientacija yra normali (ji nori gyventi su vyru, o ne su moterimi) – jos negalima pavadinti lesbiete, net jei ji yra turėjusi intymių kontaktų su moterimi (visus juos galima paaiškinti psichologiškai). Dėl to ir tokios moters draugė visuomet lieka drauge (netapdama seksualine partnere), net jei esama vienokių ar kitokių kūniškų kontaktų (galų gale reikalauti, kad tarp žmonių visiškai nebūtų fizinio kontakto – bučinių, apsikabinimų, prisilietimų – tai būtų iššūkis pačiai gamtai!).
Kaip tik todėl negalėtume pavadinti lesbietės seksualinės partnerės „drauge“. Sąvokos „draugė“ esmė ta, kad ji gyvena savo asmeninį gyvenimą: ir ji orientuota į vyrą lygiai taip pat, kaip ir jūs. Tai du savarankiški (nors ir panašūs) gyvenimai, du likimai, o ne vienas (kaip tarp lesbiečių). Tai, jog kita moteris atspindi jūsų likimą, o nėra jo dalis, ir yra sąvokos „draugė“ prasmė ir vertingumas.
