Dėl minėtos priežasties įvairių tarnybų prašoma kuo greičiau apsispręsti, bus ar ne Punios šilas ištisas rezervatas. Tada gamta pati tvarkytųsi savaip ir miškininkams nereikėtų nerimauti bei baimintis baudų už tai, kad nepriežiūri miško.
Punios šilas ir toliau kaitina įvairių gamtos mylėtojų, miškininkų ir kitų tarnybų aistras. Dar visai neseniai jie kryžiavo ietis dėl iškirstų plotų. Vieni piktinosi, kiti tikino, kad tai būtinieji kirtimai kovojant su kenkėjais. Kylant nepasitenkinimo bangai, visi kirtimai Punios šile sustabdyti, o to tereikėjo kenkėjams.
Miškininkai rodo žievėgraužio tipografo pažeistas egles ir tokių vietų Punios šile jau daugybė. Tad esą nieko nedarant greit turėsim sausuolių kvartalus, o ne šilą.
„Šiandien dienai yra tokia situacija, kad žievėgraužis tipografas puola mūsų spygliuočių miškus, jis sparčiai plinta ir taisyklė įpareigoja kirtimus vykdyti, bet mes jaučiame viešąją nuomonę, kad Punios šilą reikia saugoti, įsteigti rezervatą ir miškininkai yra dviprasmiškoj situacijoj“, – sako Valstybinių miškų urėdijos direktorius Valdas Kaubrė.
Pasak miškininkų, kad štai tokias išvartas reiktų kuo skubiau išvežti, mat tai kinivarpų daugyklos.
Reikia pjauti ir žalius medžius, į kuriuos jau įsisukę parazitai. Tam pritaria ir vietiniai gyventojai, mat kenkėjai persimeta ir į šalia plytinčius privačius miškus. Jei netvarko, miškininkų laukia baudos, bet vos medžius pajudina – tuoj pasipila aktyvistų piketai. O ir gamtininkai pyksta, mat tada dingsta buveinės nykstančioms rūšims.
„Sanitarinės miško apsaugos taisyklės numato, kad galima šitas egles iškirst, nužievyt, žieves su kinvarpom išvežt ir jei trūksta tos negyvos medienos, palikt, bet mūsų svarbiausias tikslas – pašalinti kinivarpas“, – pasakoja Panemuninkų kaimo gyventojas Rimgaudas Aleknavičius.
„Čia išpjauni, pagalvoji, o mes laimėjome prieš – nė velnio, mes atvėrėme naujas problemas“, – teigia gamtininkas Selemonas Paltanavičius.
Tad šiandien į šilą viską išvysti savomis akimis sugužėjusių įvairių tarnybų delegacijai pagrindinė užduotis yra kuo greičiau apsispręsti, ar užtenka dalies griežtai saugomo Punios šilo kaip iki šiol, ar jis visas turi būti rezervatas. Nuomonės vis dar dalijasi į dvi stovyklas: vieni nori gūdžios sengirės, kiti žmonių lankomo miško.
„Mes norėtumėm, kad Lietuvoj pradėtų formuotis dalis miškų, kaip nepaleisti žmogaus, kai kas sako „sengirė“. Tai mes norėtumėm, kad bent keletą procentų tokių miškų saugotumėm visiškai neliesdami, nekreipdami dėmesio į viduje vykstančius natūralius procesus“, – kalbėjo Saugomų teritorijų tarnybos vadovas Albertas Stanislovaitis.
„Dar po dvidešimties metų musų tikrai paklaus, kodėl jūs to nepadarėte, kai buvo laikas?“, – sako S. Paltanavičius.
„Man atrodo, kad šitų hektarų, 3 kvartalai, 50 metų ūkinė veikla nevykdyta, kiti kvartalai 15 metų ūkinė veikla nevykdyta – pilnai pakanka visokiems tyrimams“, – pasakoja R. Aleknavičius.
Punios šilas, augantis Nemuno upės kilpoje, užima 2740 ha plotą. Šeštadalis jo yra rezervatas. Aplinkos ministras linkęs kiek praplėsti rezervato ribas, kad būtų apsaugotos retų gyvių ir augalų buveinės. Bet prieštarauja, kad į šilą būtų draudžiama išvis įžengti.
„Tuose pušynuose ar ant samanų, ar ten žmogaus veikla gali padaryt žalos, manau, kad ne. Kur reikia padėti stendus žmonėms, kad galėtų susipažinti. Kas buvo akcentuota, grybų, kerpių, pelėsių ir t.t., žmonės sunkiai atpažįsta ir reikia šviečiamosios veiklos“, – teigia aplinkos ministras Kęstutis Mažeika.
Urėdijos atstovams nerimą kelia ir tai, kad tik egles niokojantis žievėgraužis tipografas štai jau griaužia ne tik žaliaskares, bet ir kitus spygliuočius.
„Vakarų taigos buveinė, bet netipiška tai, kad vabalas užpuolęs ir pušis, tai yra sausos išdžiuvę pušys, užpultos tipografo“, – kalbėjo Prienų padalinio vadovas Tomas Barkauskas.
Užsienio mokslininkai dėl šiltėjančio klimato prognozuoja masinį žievėgraužių kenkėjų plitimą didžiojoje Europos dalyje. Tad bandant tam užkirsti kelią, reikia kuo skubiau imtis priemonių, tai yra aktyvistus piktinančių sanitarinių kirtimų.
