Pulkininkui Arvydui Pociui prieš metus atvykusiam studijuoti į JAV, birželio 12 dieną buvo įteiktas JAV Sausumos kariuomenės karo kolegijos (US Army War College) aukščiausio strateginio lygmens karo studijų karininko diplomas. Dabar jis skiriamas Lauko pajėgų vadu. Pateikiame jo interviu “Amerikos lietuvio” laikraščiui.
Jūs esate gerai žinomas Vašingtono lietuviams, gal galėtumėte trumpai papasakoti apie save ir kitiems mūsų skaitytojams?
Mieli “Amerikos lietuvio” skaitytojai, nors jau šiek tiek laiko prabėgo nuo Lietuvos įstojimo į NATO ir ES, vis tiek naudojuosi proga ir sveikinu visus, kurie rėmėte ir padėjote Lietuvai pasiekti šiuos gyvybiškai svarbius tikslus.
Tie iš jūsų, kurie domėjotės atsikūrusios Lietuvos kariuomenės gyvenimu ir Krašto apsaugos savanorių pajėgomis, tikiuosi, mane šiek tiek prisimena. Beje, kurie buvote atvykę į ketvirtąsias Pasaulio lietuvių sporto žaidynes 1991 metų vasarą, galėjote mane matyti su pirmąja lietuviška uniforma jus pasitinkant Vilniaus oro uoste ir per Amerikos lietuvių sporto delegacijai surengtą iškilmingą priėmimą-vakarienę Elektrėnuose (tuo metu buvau atsakingas už žaidynių ir svečių, atvykusių iš užsienio, apsaugą). Na, o tiems, kurie nieko negirdėjo apie mane, prisistatysiu.
Gimiau ir užaugau Klaipėdoje. Vaikystę praleidau nuostabioje Baltijos jūros pakrantėje Melnragėje. 1975-1979 metais mokiausi Kaune, Kūno kultūros institute (šiuo metu - Kūno kultūros akademija). Per tuos ketverius metus teko mokytis ir sovietų armijos Mechanizuotų (BMP-1) pėstininkų atsargos karininkų rengimo kurse (panašiai, kaip Amerikoje yra ROTC), ir baziniame kurse Gusevo mieste, Kaliningrado srityje (buvęs Gumbinės miestas, Karaliaučiaus sr.). Baigus šiuos kursus man buvo suteiktas SA atsargos leitenanto laipsnis ir mechanizuotų pėstininkų būrio vado kvalifikacija. Vėliau keletą kartų teko vėl ten vykti į karines pratybas. Civiliniame gyvenime teko dirbti laisvųjų imtynių ir dziudo sporto treneriu, dziudo ir savigynos imtynių sporto organizatoriumi.
Gegužės mėnesį atšvenčiau savo 47 gimtadienį.
Kaip prasidėjo jūsų karinė karjera nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje?
Į Lietuvos kariuomenę atėjau iš Sąjūdžio “žaliaraiščių” ir tapau kariu savanoriu. Prisiekiau Tėvynei 1991 metų sausio 11 dienos vakare, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) rūmuose tuo metu, kai sovietų armija pradėjo šturmuoti ir užiminėti valstybinės reikšmės pastatus Vilniuje. Kaip prisimenate, tai buvo neramus ir labai sudėtingas Lietuvai laikotarpis.
Nuo 1993 metų iki 2002 metų vadovavau Savanoriškai krašto apsaugos tarnybai (SKAT), kuri vėliau tapo Krašto apsaugos savanorių pajėgomis (KASP). Tiesa, su pertrauka, nes 1996-1997 metais buvau išvykęs į Vokietiją, kur mokiausi Bundesvero vadovavimo akademijoje (Fuhrungs Akademie der Bundeswehr) generalinio-admirolinio štabo karininkų kurse Hamburge. Paskutinės mano pareigos, prieš išvykstant mokytis į JAV - Sausumos pajėgų Rytų karinės apygardos vadas. Esu Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris.
Kada ir kaip atvykote į JAV, kodėl pasirinkote būtent šią karo mokslo įstaigą?
2003 metų pradžioje, Lietuvos kariuomenės vado generolo majoro Jono Kronkaičio rekomenduotas ir krašto apsaugos ministro Lino Linkevičiaus įsakymu, buvau išsiųstas mokytis į JAV Sausumos kariuomenės karo kolegiją. Beje, prieš tai mano kandidatūrą turėjo patvirtinti JAV Sausumos pajėgų vadas (Chief of Staff Army) ir privalėjau išlaikyti anglų kalbos egzaminą.
Po patvirtinimo ir sėkmingo egzamino teko du mėnesius mokytis Teksase, San Antonijo mieste, Lacklando karo aviacijos bazėje esančiame Kariniame kalbų institute, specializuotame anglų kalbos karinės terminologijos kurse.
Ar stojant į koledžą čia, Amerikoje, buvo kokių specifinių reikalavimų (fizinių ar akademinių)? Ir kaip pasisekė išlaikyti tokius normatyvus bei testus?
Tam, kad pakliūtum mokytis į šį prestižinį, visame pasaulyje gerai žinomą karo koledžą, visų pirma bet kuri užsienio valstybė turi gauti iš JAV Gynybos departamento šią vietą, po to galima siūlyti savo kandidatą. Jis turi būti pulkininkas arba pulkininkas leitenantas, atrinktas savo šalyje ir pasiūlytas patvirtinti JAV Sausumos pajėgų vadui (beje, su mumis mokėsi ir 4 brigados generolai). Reikia turėti ne mažesnį kaip 15 metų karinės tarnybos stažą, būti baigus akademines bakalauro studijas, reikia užimti tam tikro lygmens vadovaujančias pareigas savo Tėvynės kariuomenėje. Privaloma būti baigus vadų ir generalinio štabo karininkų kursą JAV (Command and General Staff Officer Course) arba tokio pat lygmens akademiją kitose valstybėse. Karininkas privalo būti geros fizinės formos ir sveikatos.
Ar šiame koledže jūs vienintelis lietuvis, ar buvo ir daugiau mūsų tautiečių?
Vienu metu čia mokosi apie 300 JAV ir 42 užsienio valstybių karininkai iš visų pasaulio kontinentų. Tačiau tik po vieną iš kiekvienos šalies. Taigi savo studijų laiku buvau čia vienas iš Lietuvos ir turėjau garbės būti pirmuoju Lietuvos kariuomenės karininku, studijavusiu JAV Sausumos kariuomenės karo kolegijoje.
Tiesa, čia yra mokęsis ir šią mokyklą baigė dabartinis Lietuvos kariuomenės vadas gen. majoras Jonas Kronkaitis, tačiau 1978 metais, kai baigė mokslus, jis tebebuvo JAV kariuomenės pulkininkas. O gal ir dar yra Amerikos lietuvių, kurie baigė šį koledžą? Būtų įdomu sužinoti. Gal po šio straipsnio kas nors atsilieps?
Ar sunkiau mokytis JAV ar Lietuvoje, kokie įspūdžiai liko baigus mokslus?
Mokytis nebuvo lengva, kadangi mums, užsieniečiams, jokių išimčių nebuvo daroma. Mes buvome integruoti seminaruose po du į 15-os JAV karininkų tarpą. Reikėjo perskaityti daug įvairiausios literatūros karo istorijos, dabartinių karo įvykių ir politikos tema, rengti analizes ir pranešimus. Diplominį ir kitus kursinius darbus reikėjo parašyti pagal tokius pat reikalavimus, kaip ir JAV karininkams. Be abejonės, gimtąja kalba mokytis būtų buvę daug lengviau. Turiu pasakyti, kad buvo nelengva, tačiau labai įdomu ir naudinga. Visa tai, ką išmokau čia, tikiuosi panaudoti savo darbe ateityje. Įspūdžiai kuo puikiausi. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad baigiau šiuos mokslus.
Ar nėra sunku grįžti į Lietuvą? Ar ketinate paskirti savo tolesnį gyvenimą dirbdamas tokioms karinėms sąjungoms kaip NATO?
Aš esu Lietuvos karininkas ir visų pirma tarnauju savo šaliai. O kadangi Lietuva yra jau NATO narė, tai reiškia, kad aš tarnauju ir kaip NATO karininkas. Kokias pareigas užimsiu ir kur teks tarnauti, dar nežinau - aišku tik, kad stengsiuosi kuo greičiau vykti į Lietuvą ir kur paskirs, ten tarnausiu.
Lygindamas Lietuvos karinę struktūrą su JAV, kokių matote panašumų ir kokių skirtumų?
Šių dviejų valstybių karinės struktūros negali būti lyginamos. Taip pat, kaip ir karinė technika bei technologijos. Tai nesulyginami dalykai, nes JAV yra didžiulė ir turtinga valstybė, tad ir kariuomenė yra proporcingai gausesnė. Ne tie masteliai, kad būtų galima ką nors palyginti. Tačiau standartai ir karinių veiksmų procedūros yra panašios. Juk mes irgi jau NATO nariai!
Pasigirsta skirtingų nuomonių vertinant Lietuvos įstojimą į NATO, o kokia jūsų nuomonė? Ar tikėjotės, kad tai įvyks taip greitai, dar jums tebeesant Amerikoje?
Mano nuomone, Lietuva kitos alternatyvos neturėjo. Arba tapti NATO nare, arba likti amžinai Rusijos įtakos sferoje. Manau, kad tik mūsų šalies priešai arba visiškai neišprusę ir nesusivokiantys situacijos žmonės galėjo būti nepatenkinti Lietuvos stojimu į NATO. Aš asmeniškai tikėjau, kad tai anksčiau arba vėliau įvyks nuo pat pradžių ir labai laukiau šitos dienos. Žinoma, puiku, kad tai įvyko gan greitai, tai laikau itin reikšmingu įvykiu ir dabar dar tuo džiaugiuosi. Pagaliau Lietuva yra tikrai saugi.
Kaip manote, ar Lietuva buvo visiškai pasirengusi tokiam žingsniui, ar nebus tai našta mūsų šalies ekonomikai ir gana kuklioms, palyginti su kitų šalių - Aljanso narių karinėms pajėgoms?
Jeigu Lietuva nebūtų pasirengusi, tai jos nebūtų ir priėmę. Juk šalių kandidačių šiemet buvo 10, o į NATO priėmė tik 7. Vadinasi, tos nepriimtosios trys valstybės kandidatės dar buvo nepasirengusios. Kaip matome iš karo istorijos, kolektyvinė į Aljansą susibūrusių valstybių gynyba yra pigiausia ir NATO principas - “vienas už visus, visi už vieną” - yra efektyviausias. Ekonomika klesti tose šalyse, kurios yra stabilios ir saugios. O neutralitetas kartais gali kainuoti labai brangiai.
O kaip JAV sekėsi jūsų antrajai pusei, ar neteko čia liūdėti, kol jūs krimtote mokslus?
Žmona Namida aktyviai dalyvavo įvairiuose koledžo organizuojamuose renginiuose ir programose, skirtose besimokančiųjų žmonoms. Liūdėti jai nebuvo laiko, nes turėjome puikius rėmėjus. Tai Dikinsono koledžo profesoriaus, žymaus išeivijos lietuvio sociologo a. a. Vytauto Kavolio žmona Rita Kavolienė, kuri tikrai labai daug mums padėjo. Taip pat mus šefavo nuostabi amerikiečių Susanos ir Billo Tysonų šeima. Esame jiems labai dėkingi. Kai mūsų į JAV aplankyti atvyko 20-metė dukra, Vilniaus pedagoginio universiteto studentė Akvilė ir 23 metų sūnus Tadas, taip pat baigęs mokslus minėtame universitete, tai mūsų geradariai daug bendravo ir su jais, paaukojo tikrai nemažai laiko ir lėšų, tam, kad mūsų vaikai galėtų pamatyti ir suprasti gyvenimą Amerikoje.
O kokia jūsų nuomonė apie neseniai į Ameriką atvykusį apsigyventi jaunimą iš Lietuvos?
Per šiuos metus man neteko daug sutikti savo tautiečių jaunimo, atvykusių čia gyventi. Tačiau turiu pasakyti, kad pritariu tiems, kurie neturėdami gero darbo, galbūt neatradę savo pašaukimo ir vietos Lietuvoje ryžtasi ir vyksta į JAV, kitas užsienio šalis, kabinasi į gyvenimą - dirba ir mokosi... ir po kažkurio laiko su patirtimi, žiniomis ir užsidirbtais pinigais grįžta vėl Lietuvon.
Kas kitas, jei ne mes, lietuviai, turime ją atkurti ir padaryti tokią, kad visiems mūsų Tėvynėje būtų gera gyventi?
Dėkui jums už pokalbį ir kuo geriausios sėkmės Tėvynėje!
Kalbėjosi Eugenija Fedosejeva
“Amerikos lietuvis” (http://www.alietuvis.com/)
