Sigitas STASAITIS
Kasmet žiemą Lietuvoje mirtinai sušąla po kelias dešimtis žmonių. Dažniausiai - banaliai, būdami girti. O štai ši istorija išskirtinė. 1982 metų sausį per žiaurią pūgą paklydo ir žuvo pas gimdyvę ėjusi Natkiškių kaimo (tuomet Šilutės r.) felčerė 53 metų Zosė Petraitienė. Natkiškiai šią nelaimę vadina labiausiai įsiminusiu įvykiu.
Iškvietimas – per žiaurią pūgą
1982-aisiais žiema po audringos vasaros atėjo ankstyva ir gili. Iškrito tiek sniego, jog kai kur, užlipus ant pusnies, buvo galima pasiekti telefono stulpų laidus. Sausio 6-ąją prasidėjo baisi pūga. Spiginant 18 laipsnių šalčiui iš kojų vertė sniegą nešęs uraganinis vėjas. Pusnys užkoljo kelius, sustabdė net traukinus.
Prieš pietus Natkiškių tarybinio ūkio kontoroje (dabar – Pagėgių sav.) suskambo telefonas. Ūkio direktoriui Juozapui Saročkai paskambinusi medicinos punkto felčerė Zosė Petraitienė sunerimusi kalbėjo, jog tokiu oru jai būtų labai sunku nukakti pas ligonį. Direktorius pritarė – jis papasakojo ką tik bandęs nuvažiuoti iki fermų, bet 4 ratais varomas rusiškas „viliukas“ UAZ užklimpęs sniege, tad tekę apsisukus grįžti.
„Tikėkimės, kad šiandien nebus sunkių ligonių ir skubių iškvietimų! – tuokart felčerei palinkėjo J. Saročka.
Kur tau! Po šio pokalbio praėjo 3 valandos, ir felčerė buvo iškviesta į už 4 kilometrų esantį Ropkojų kaimą - Danutei Marcinkienei prasidėjo gimdymo sąrėmiai. Felčerė nuskubėjo pas direktorių, kad skirtų kuo nuvažiuoti pas gimdyvę.
Pas gimdyvę - traktorium
Išgirdęs gimdyvės pavardę, J. Saročka susiraukė. Danutė ne veltui turėjo Gegutės pravardę. Ši pilietė buvo tikra ūkio rakštis - girtavo, nedirbo. Ištekėjo būdama vos 19 metų ir konvejeriu į pasaulį leido vaikus, tinkamai jais nesirūpino. Nuo pirmo vyro pagimdė tris. Sutuoktiniui mirus susidėjo su kažkokiu S. Toliušiu, nuo kurio susilaukė dar keturių atžalų. Tada palikusi vaikus kitoje Nemuno pusėje, Kaliningrado srityje, girtavo. Kai teismas jai atėmė motinystes teises, atgailaudama D. Marcinkienė J. Saročkai puolė į kojas, įsiprašė priimama į ūkį, tvirtai pažadėjusi mesti gerti. Tačiau Ropkojų kaime 5 butų name gavusi kambarį, Gegutė pažadus užmiršo ir vėl gėrė. Be to, velniaižin nuo ko pastojo aštuntą kartą. Besilaukdama 43 metų nėščioji išgėrinėjo, pas medikus nesilankė.
Tačiau net ir tokios nepaliksi be pagalbos. Reikėjo skubėti – buvo jau 15 valanda, tuoj sutems. Direktorius nusprendė, kad felčerę į Ropkojus per pusnis gali nugabenti vikšrinis traktorius. J. Saročka su Z. Petraitiene nuskubėjo į šalia esančias dirbtuves, kuriose susirado vieną geriausių ūkio traktorininkų – 55 metų Augustiną Cancingerį.
Užvedęs vikšrinio DT-74 variklį, A. Cancingeris ranka pamojo Z. Petraitienei lipti pas jį į kabiną. Tik tada J. Saročka pastebėjo, jog felčerė labai plonai apsirengusi – ji vilkėjo rudeniniu paltu, galvą buvo apsigobusi skara, avėjo rudeniniais batais plonu padu.
Traktorininkas grįžo vienas
Kai traktorius išriaumojo į laukus ir ištirpo beprotiškai įsišėlusioje pūgoje, direktorius grįžo į kontorą laukti naujienų. Temstant pūga galutinai įsisiautėjo. Vėjas į veidą drėbė drėgną sniegą, kuris akimirksniu virsdavo ledo pluta. Vėtra kaime nudraskė kelių namų stogus, nuplėšė laidus nuo stulpų – netrukus kontoroje dingo elektra, po to - ir telefono ryšys. J. Saročka kontoroje vakarojo prie žvakės, neramia širdimi tebelaukdamas žinių.
Jau sutemus, apie 18 valandą, per duris įgriuvo nusikamavęs A. Cancingeris apledėjusiais drabužiais. Vyras paklausė, ar negrįžo Z. Petraitienė. Išgirdęs, jog ne, Augustinas papasakojo, kas nutikę. Nuvažiavus apie kilometrą traktorius įsmuko į užpustytą melioracijos griovį. Bandė išsikapstyti, bet užspringo traktoriaus variklis – nuo šalčio dyzelinas virto drebučiais. Kol A. Cancingeris krapštėsi prie variklio, pamėlusi Z. Petraitienė ėmė skųstis baigianti sušalti. Traktorininkas felčerei pranešė, kad paleisti variklio nebepavyks. Kol Augustinas iš radiatoriaus išleido vandenį ir užrakino traktorių, felčerė kažkur dingo – matyt, nebeištvėrusi šalčio nuėjo. Vyras veltui šaukė, ieškojo, puldinėdamas į visas puses – Zosės niekur nebuvo matyti. Tada į Natkiškius parsikapstė vienas.
Gal prisiglaudė vienkiemyje?
Supratęs, kad Z. Petraitienei gresia pavojus, nedvejodamas nė minutės direktorius paprašė traktorininko Jono Ežerinsko ir ūkio inžinieriaus mechaniko Petro Ubarto nuvažiuoti į Ropkojus, surasti ir parvežti Z. Petraitienę. Išdardėję tokiu pat vikšriniu traktoriumi T-74, šiedu vyrai grįžo tik vidurnaktį.
Vyrai papasakojo, kad Ropkojus pasiekė sėkmingai, bet į D. Marcinkienės bute Z. Petraitienės nerado. O D. Marcinkienė ir taip buvo sėkmingai pagimdžiusi. Važiuodami namo J. Ežerinskas su P. Ubartu aptiko užpustytą A. Cacingerio traktorių, bet felčerės kiek beieškojo, niekur nerado.
Kontoroje stojo nejauki tyla. Naktį kaukiančioje pūgoje ieškoti nežinia kur dingusio žmogaus - beviltiška. Pasidalinę viltimi, jog Z. Petraitienė prisiglaudė kuriame nors iš vienkiemių, vyrai nutarė skirstytis, o kitą rytą pradėti felčerės paieškas.
Sausio 7-oji išaušo rami ir saulėta. Tik šaltukas taip spigino, kad net ausys raitėsi. Per radiją buvo be perstojo skaičiuojami praūžusio galingo ciklono nuostoliai: užpustyti visi Lietuvos keliai, į reisus neišvyko nė vienas tarpmiestinis autobusas, sutriko net traukinių eismas, o Vilniaus ir Kauno gatvėmis nepravažiuoja net troleibusai...
Paieškos truko kelias savaites
Tačiau Natkiškiuose ne tai rūpėjo: sunerimę žmonės skubėjo į felčerės paieškas. Ant slidžių ir pėsčiomis vyrai išmaišė apylinkes – viskas veltui. Grįžę išgers karštos arbatos, sušils – ir vėl į laukus bei vienkiemius.
Antrąją parą viltis, kad felčerė dar gyva, ištirpo. Tačiau žmogus juk ne šuo, reikia rasti bent kūną. Vyrai lazdomis išbaksnojo visus melioracijos griovius, karvidžių duobes – viskas veltui.
Pajuodęs, nerasdamas sau vietos, po kaimą vaikščiojo dingusiosios vyras Alfonsas Petraitis – Natkiškių tarybinio ūkio vairuotojas bei ugniagesys. Trys sutuoktinių Petraičių vaikai tuomet jau buvo užaugę. Abi dukros su vyrais ir sūnus su sužadėtine per Naujuosius kaip tik buvo užsukę į Natkiškius pas tėvus. Buvo pakviestas ir pas Z. Petraitienę užaugęs jos vyresnis brolis. Vaikai pamena, kad mama buvo linksma kaip niekad. O sausio 7-ąją A. Petraičiui teko vaikus telegramomis kviesti iš naujo, kad pasidalintų skausmu ir bloga nuojauta.
Pražuvėlės ieškojo ir kariai su metalo ieškikliais (felčerė nešėsi metalinį vaistų lagaminėlį), ir Šilutės melioracijos instituto direktorius su aerorogėmis. Speigas atleido, prasidėjo atlydis, bet - jokių naujienų, visos kasdien besitęsiančios paieškos – veltui.
Išlydėjo minios žmonių
Nežinomybė baigėsi tik po 24 parų. Sausio 30-ąją, šeštadienį, pas direktorių J. Saročką atskubėjęs vienkiemyje gyvenantis invalidas išpyškino eidamas laukais į Eistraviškius pastebėjęs vieno vienkiemio patvoryje kažką juoduojant. Prisiartinęs pamatė moteriško palto skverną ir tirtėdamas atlėkė į kontorą.
„Užpustyta felčerė gulėjo kniūbsčia, iš rankos taip ir nepaleidusi vaistų lagaminėlio, - žurnalistui pasakojo J. Saročka. – Per pūgą ji nepamatė, kad buvo atklydusi visai šalia nukaršusių senučių vienkiemio. Būtų pastebėjusi spingsinčią šviesią lange, bet vėtra buvo nuplėšusi elektros laidus“.
Z. Petraitienė buvo pašarvota Natkiškių kultūros namuose. To meto spauda apie įvykį pranešė lakoniškai. Daugiausia buvo kalbama apie pareigą, žygdarbį, nutylint, kad felčerė žuvo eidama pas asocialią gimdyvę, kad Zosės sutuoktinis irgi mėgo išgerti ir net keldavo prieš žmoną ranką – sovietų spaudoje buvo privalu „nepatogią“ informaciją nutylėti.
Tačiau visą teisybę žinoję kaimiečiai nesigėdindami ašarų šermenyse verkė. Vasario 3-iąją vienplaukiai vaikinai karstą išnešė į amžinojo poilsio vietą. Laidotuvių procesijai slenkant per Šilutę, į gatves išėjo visas miestas, minia žmonių nebetilpo ant šaligatvių.
Nepartinės žygdarbis komunistų nedomino
Žmonės Z. Petraitienės gedėjo ne šiaip sau - ji buvo nuostabus žmogus. Iš neturtingos šeimos Šilutės rajone kilusi, anksti našlaite likusi Zosė iš pradžių dirbo pradinukų mokytoja. 1956-aisiais ji baigė vakarinę medicinos felčerių-akušerių mokyklą. Tada ėmė dirbti Ramučių felčerių-akušerių punkto vedėja, o po 8 metų atvažiavo į Natkiškius vadovauti apleistai ambulatorijai, kur triūsė iki paskutinės savo dienos.
Laisvalaikį Z. Petraitienė leisdavo kaimo kultūros namuose, kur su vyru šoko, dainavo ir vaidino saviveikliniame satyros teatre. Žmonės ją rinko ir apylinkės tarybos deputate, ir moterų tarybos pirmininke.
Kompartijos rajono komitetas buvo susidomėjęs idėja Z. Petraitienei pastatyti paminklą, tačiau išsiaiškinus, jog felčerė buvo nepartinė, ne komunistė, idėja tyliai užgeso. Visgi po 5 metų pagaliau buvo pastatyta skulptūra – jauno skulptoriaus Antano Šnaro diplominis darbas. Tačiau paminklas atidengtas prie Šilutės ligoninės ir skirtas... abstraktiems abstrakčių medikų žygdarbiams atminti. Ir tik atgimimo metais ant postamento buvo iškalta Z. Petraitienės pavardė.
Likimas negailestingas...
Papūtus atgimimo vėjams, Natkiškių pedagogai 1994 metais pagaliau išsirūpino, kad Natkiškių pagrindinė mokykla būtų pavadinta Z. Petraitienės vardu.
Palaidojęs žmoną, našlys A. Petraitis išsikėlė į Šilutę ir 1989-aisiais mirė. Nebėra ir Zosės kūną suradusio invalido, ir traktorininko A. Cancingerio. Visi trys Petraičių vaikai su šeimomis tebegyvena Lietuvoje, tik abi dukros yra prastos sveikatos. Tris dešimtmečius iki paskutinės dienos 1993 metais Natkiškių tarybiniam ūkiui vadovavęs J. Saročka gyvena Natkiškiuose, pavasarį švęs 75-erių metų jubiliejų. Z. Petraitienės žūtį pūgoje jis vadina labiausiai jį gyvenime sukrėtusiu įvykiu.
Keisčiausiai susiklostė gimdyvės D. Marcinkienės likimas. Nereikėjo šiai moteriai 7 vaikų - nepritrūko ir aštuntojo. Pūgai nurimus gimdyvė su sūnumi, kuriam davė Sigito vardą, buvo nuvežta į Šilutės ligoninę ir parašė pareiškimą naujagimio atsisakanti. Berniukas buvo apgyvendintas Klaipėdos kūdikių namuose, o po keleto metų įvaikintas. Dabar jis užaugęs, padorus vyras, gyvena už 30 kilometrų nuo savo gimimo ir felčerės žūties vietų. Likimo ironija: pati D. Marcinkienė žuvo lygiai kaip ir pas ją skubėjusi felčerė – sušalo netoli namų, prie Katyčių miško. Tik visai kitaip - girta. Niekas šiandien negali pasakyti, nei kur tai įvyko, nei kur Danutė Gegutė palaidota.
S. Stasaičio nuotr.
(Petraitiene-1) Z. Petraitienę žmonės mylėjo ir gerbė už gerą būdą bei darbštumą.
(Sarocka) Natkiškių direktorius J. Saročka felčerės žūtį ir paieškas vadina svarbiausiu savo gyvenimo įvykiu
(Mokykla) Tik 12 metų po tragedijos, 1994-aisiais, Natkiškių mokyklą valdžia leido pavadinti Z. Petraitienės vardu