Milžiniški pterozaurai – išnykę skraidantieji ropliai – galėjo be sustojimo nuskristi iki 16 000 kilometrų, tai yra, įveikti atstumą iš vieno žemyno į kitą, mano paleontologai.
Naujo jų atlikto tyrimo rezultatai liudija, kad prieš 200 mln. metų Žemėje gyvenę milžiniški pterozaurai, kurių sparnų ilgis viršydavo 10 metrų, naudodami kylančias šilto oro sroves galėdavo skrisdami ir sklęsdami įveikti labai didelius atstumus, skelbia „Daily Mail“.
„Veikiausiai jie plasnodavo sparnais vos po kelias minutes, po to jų raumenys turėdavo pailsėti. Tarp tokių plasnojimo periodų jie sklęsdavo“, – sakė Čatamo universiteto Pitsburge (JAV) paleontologas Michaelas Habibas.
Tam, kad pterozaurai galėtų atsiplėšti nuo žemės ir pakilti, prireikdavo didelių energijos išteklių. Mokslininkai mano, kad kiekvieno skrydžio metu pterozauras sudegindavo apie 72 kg kūno riebalų atsargų.
Pterozaurai Žemės danguje viešpatavo tarp juros ir kreidos periodų. Tai buvo keturkojai ropliai su membraniniais sparnais, esančiais tarp priekinių ir užpakalinių galūnių. Didžiausios pterozaurų rūšies atstovai svėrė daugiau nei 200 kilogramų. Tai buvo didžiausi Žemės istorijoje skraidantys gyvūnai. Jie mūsų planetoje gyveno maždaug 150 milijonų metų, teigiama pranešime.
Naujausio JAV paleontologų tyrimo duomenys iškėlė stulbinamą hipotezę, kad pterozaurai galėjo skraidyti po visą pasaulį, perskrisdami iš vieno kontinento į kitą, rašo dienraštis.
Remdamiesi turimais duomenimis apie pterozaurų kūno masės indeksą, riebalų kiekį ir sparnų formą, mokslininkai sukūrė kompiuterinį šių roplių skraidymo modelį. Jie taip pat nagrinėjo visus galimus pterozaurų skraidymo būdus, neapsiribodami kai kurių iki šiol atliktų tyrimų išvadomis. Kai kurie mokslininkai manė, jog pterozaurai buvo per dideli, kad galėtų savarankiškai skraidyti, jie esą gebėdavo tik sklęsti nušokę iš aukščiau.
Tačiau Michaelo Habibo vadovaujamų mokslininkų grupės atliktas kompiuterinis modeliavimas liudija, jog šie skraidantys ropliai, naudodami visas keturias kojas, vis dėlto galėdavo atsiplėšti nuo žemės ir pakilti į orą. Pasak mokslininkų, skrydį jiems palengvindavo ir tankesnė bei drėgnesnė atmosfera, buvusi Žemėje kreidos periodu. Be to, naudojimasis oro srovėmis leisdavo šiems ropliams sklęsti dideliais atstumais. Jei iš tiesų pterozaurai galėdavo nenusileisdami įveikti iki 15 – 16 tūkstančių kilometrų atstumą, tai reiškia, kad mūsų laikais jie būtų galėję iš Las Vego (JAV) nuskristi į Londoną ir atgal, rašo „Daily Mail“.
Šiame vaizdo siužete – įsivaizduojamas pterozaurų skrydis.
