Psichoteraupeutė D. Žukauskienė pasakoja, kad veiksnių, galinčių lemti mūsų emocinės savijautos pablogėjimą, yra įvairių. Visgi, viena iš esminių geros savijautos prastėjimo priežasčių – kontrolės praradimas, kuris gali būti nesunkiai pastebimas mūsų kasdieniame gyvenime.
„Aplinkoje, kurioje tvyro netikrumas ir neapibrėžtumas lengvai žmogui sukelia nerimą, įtampą ir kitus nemalonius potyrius bei emocijas. Žmogus visada nori viską kontroliuoti ir taip buvo visada. Noras sukontroliuoti upes, orą, metų kaitą, savo ir kitų likimus lemia tai, kad šiuo metu susiduriame su jėga, kuri nelabai paklūsta kontrolei.
Žmogui lengva susitaikyti su kaita, kai ji yra apibrėžta ir žinoma. Ramiai reaguojame, kai naktį keičia diena ir pavasarį keičia vasara, bet būti pokytyje, kurio ateities niekas nežino – žmogui yra sunku“, – aiškina pašnekovė.
Ji taip pat priduria, kad, iškilus netikrumo bei neapibrėžtumo būsenai, iš to kyla kiti egzistenciniai klausimai, galintys sujaukti mūsų pasąmonės srautą, todėl yra be galo svarbu išmokti kontroliuoti savo mintis.
„Sunkiausias išbandymas yra susigyventi su savimi, savo baimėmis. Ko nepažįstame ir nekontroliuojame, kelia mums įtampą ir fobiją. Kyla didžiausia egzistencinė baimė – mirti. Nesvarbu nuo ko, bet žmogus bijo mirti ir tam visą gyvenimą priešinasi. Mirties baimė slypi po visomis kitomis fobijomimis, pavyzdžiui, baimė susirgti, bankrutuoti, likti be darbo.
Aplinkoje, pasaulyje nėra nei įtampos, nei streso, yra tik žmogaus reakcija į tai, tad įtampą žmogus kuria pats sau, nes, ką galvoju, tą ir jaučiu. Už jausmus yra atsakingas protas, o ne atvirkščiai.
Jausmai paklūsta žmogaus mintims, todėl svarbiausia yra kontroliuoti savo mąstymą ir bandyti išgyventi neapibrėžtomis aplinkybėmis, be plano ir dalinai be ateities, kurios vienu ar kitu kampu vis tiek nėra. Yra tik dabartis. O dabartyje lengviau ir ramiau yra tiems, kurie tiesiog dirba savo žmogiškuosius darbus ir nesileidžia į ilgus apmąstymus – „Kas bus?“ – aiškina psichoterapeutė.
Pirmieji įtampos simptomai juntami naktį
Terapeutė D. Žukauskienė paaiškina, kad nuslėpti suprastėjusią emocinę būklę žmogui gali būti sunku, o įtampos atsiradimo požymiai labiausiai atsispindi naktį.
„Nerimo kaip skylės nenuslėpsi, tad žmogų, kuriam reikia psichologinės pagalbos, dažnai galima pažinti tiesiog į jį pažvelgus. Empatija mums leidžia atpažinti žmogiškuosius jausmus.
Pats žmogus pirmus įtampos simptomus pajaučia naktį, kai viskas aplink nurimsta, kai jis lieka vienas su savimi, tada manifestuoja pakrikusios psichikos fenomenai. Prasideda nemiga arba košmariški sapnai, nevaldomi minčių srautai, kurie generuoja dar didesnę įtampą ir baimes. Nerimo visos formos – nuo lengvo būgštavimo ir neradimo sau vietos iki panikos atakų, kurios imituoja žmogaus mirtį“, – teigia D. Žukauskienė.
Specialistė taip pat priduria, kad, susidūrus su neigiamų pojūčių pliūpsniu, pradeda kisti ir žmonių įpročiai, pasireiškia ir skirtingas reagavimas į iškilusias problemas. Tiesa, pašnekovė pastebi, kad visuotinės pandemijos metu žmonės daugiau kalba apie emocinius sunkumus, žinodami, kad tai yra bendras sunkumas, o ne individualus.
„Taip pat kinta žmogaus įpročiai, vieni valgo be saiko, visas emocijas užkišinėdami maistu ir dar užgerinėdami alkoholiu, kad kokiu nors būdu nejaustų, nebūtų čia ir dabar, kiti priešingai – negali nuryti kąsnio ir blizgančiomis nuo emocinio karščiavimo akimis neramiai žvalgosi pagalbos.
Labai suaktyvėja nuotaikos kaitos, emocinis labilumas toks didelis, kad apsiverkiama nuo vieno žodžio ar tiesiog dėl nieko. Beprasmybė ir beviltiškumas veda į apatiją, į nenorą nieko daryti, kurti, į sąstingį, lyg lauktų tik mirties.
Ne vienas išgyvena tiesiog į jausmų palatėm panašų gedulą, lyg kažko gailima, liūdima, jaučiama gili dvasinė kančia. Nesinori minėti suicidinių minčių antplūdžio, bet jos tikrai būna ir aplanko nepriklausomai nuo situacijos, o tiesiog dėl didelės įtampos. Pandemijos metu truputį lengviau apie tai kalbėti, nes atrodo, kad visas pasaulis jaučiasi blogai, o ne vienas atskiras žmogus“, – kalbėjo psichoterapeutė D. Žukauskienė.
Tėvų pareiga – bendrauti su savo vaikais
Psichoterapeutė pastebi, kad kiekvienas žmogus savo gyvenime susiduria su vienokiais ar kitokiais emociniais sunkumais, todėl ypač svarbu stebėti ir savo vaikų elgesį, su jais bendrauti. Pasak specialistės, tai reikalinga daryti ne tik iškilusio viruso pandemijos vaizdinyje, bet visą laiką.
„Visi žmonės yra pažeidžiami emociškai, sunkiausia tiems, kurie ir ramiais laikais sunkiai tvarkėsi su savo psichika. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis žmogui atneša savus iššūkius, vaikams sunku, kai ribojamas jų aktyvumas, kai galioja nesuprantami draudimai ar kai tenka ilgą laiką būti vienoje aplinkoje. Mokyklinio amžiaus vaikus veikia tie patys draudimai ir pakitusios sąlygos, suaktyvėja jų paauglystės krizės, egzistencinių klausimų aštrumas, jie dažniausiai reaguoja maištu arba užsisklendimu savyje.
Ne tik neramiais laikais, bet ir visada tėvai turi būti pirmieji ugdytojai ir pirmieji gyvenimo mokytojai savo vaikams, krizė niekuo ne kitoks metas. Bendrauti su vaikais, kalbėtis apie jausmus, išklausyti jų minčių ir atsakyti į ramybės neduodančius klausimus turi būti visų tėvų pareiga.
Nereikėtų pamiršti, kad vaikai ir tėvai yra lyg susisiekiantys indai, kuriuose tas pats emocinis, jausminis skystis. Kaip jaučiasi tėvai, panašiai jaučiasi ir vaikai, jie yra suaugusių žmonių veidrodžiai. Jei nepatinka šis atspindys, priežasčių reikia ieškoti savyje“ – aiškino psichoterapeutė D. Žukauskienė.
„Pašėlusios žiurkių lenktynės ir tuštybės mugė vienu metu“
Nors technologinė pažanga mus verčia domėtis, plėsti savo akiratį ne tik lokaliu, bet ir globaliu mastu, pasak pašnekovės, itin didelis informacinis srautas gali neigiamai paveikti žmogaus psichologinę būseną.
„Didelę įtaką žmogaus psichikos sveikatai daro didžiuliai informacijos srautai, kurie auga ne dienomis, o valandomis, ir šis faktorius labai didina visos žmonijos įtampą. Informacija jau nebėra lokali, ji yra globali, todėl ramiai išbūti su savimi ir savo aplinkoje gana sunku.
Kiekvieno sava aplinka nebėra uždara ir sauganti nuo išorės negandų, savam kieme veikia televizorius, radijas transliuoja pasaulio naujienas, o įjungtas kompiuteris tiesiog lavina užlieja žmogaus gyvenimą informacija, kiekvieno kišenėje netyla mobilusis telefonas, kas akimirką atnaujinantis socialinių laukų gyvenimą, primenantis, kad jau kažką praleidai, pražiopsojai, atsirado kažkas naujo, ką „privalai“ žinoti.
Ši aplinka, neduodanti ramybės ir primenanti, kad pasaulis pašėlusiu informacijos greičiu kažkur lekia, žmogų įtraukia į šią laiko bei erdvės kelionę, kurioje tiek mažai pauzių, sustojimų, atokvėpio ir ramybės. Įtampa tikrai didėja, ne daug kam pavyksta gyventi lėtai, ramiai ir savu ritmu. Kiekviena žmonijos diena neša tam tikrą progresą ir jei vakar kažką žinojai, šiandien jau nebežinai, jei mokėjai, jau moki nepakankamai. Tai pašėlusios žiurkių lenktynės ir tuštybės mugė vienu metu“, – įsitikinusi terapeutė D. Žukauskienė.
Svarbu nepamesti savo rutinos
Išvengti nuotaikos kaitų nuolat besikeičiančiame pasaulyje neįmanoma. Tiesa, pašnekovė teigia, kad nors to padaryti ir negalime, tačiau kiekviena šeima turi savąjį laimės receptą, kuris gali padėti sumažinti patiriamą įtampą.
„Nuotaika, kaip ir oras, yra kintantis dalykas. Sakoma, kad nėra blogo oro yra tik bloga apranga, tad nėra ir blogos nuotaikos, o yra negebėjimas joje būti bei nesusitvarkyti su savo jausmais. Kiekviena diena žmogų išmoko kažko naujo, svarbiausia išmokti nebijoti „darganos ir blogo oro“. Liūdėti, būti be ūpo, nenusiteikus ar net nerimauti vaikus išmoko tėvai savo pavyzdžiu, o šie tokį elgesį jau perėmė iš savo tėvų.
Kiekviena šeima turi savo „darganoto oro“ receptus. Vieniems jie: savęs palepinimas, didesnis kiekis miego ir poilsio, knyga, muzika, visos meno rūšys, kelionės, skanus maistas, vandens procedūros, dienoraštis, joga, meditacija, laikas su draugais, augintiniais, buvimas vienatvėje, sportas, aktyvus judėjimas gamtoje, daržininkystė, gėlininkystė, hobiai, pomėgiai, kitiems – buvimas savoje oloje po senais lapais, išbuvimas tos nuotaikos bei laiko užsisklendus vienumoje.
Recepto universalaus nėra, bet jį turi kiekvienas, nes nuotaikos kinta dažnai ir žmogus randa savo būdą išgyventi blogą nuotaiką. Krizinėmis aplinkybėmis svarbu nepamesti savo rutinos ir nepamiršti savų įpročių, kurie yra savipagalba“, – mano D. Žukauskienė.
Požiūris į psichologinę pagalbą keičiasi
Nors neretai žmonės vis dar svarsto, ar reikalinga kreiptis į psichologinę pagalbą suteikiančius specialistus, psichoterapeutė D. Žukauskienė tikina, kad situacija pamažu keičiasi, todėl jaunesnioji karta, iškilus emociniams sunkumams, vis dažniau prašo pagalbos.
„Lietuva pamažu keičiasi, o ypač jaunesnioji karta mielai lankosi terapijoje ir nebijo prašyti pagalbos, tai tampa gero skonio reikalu. Prie pietų stalo tarti, kad „o mano terapeutas sakė”, „tai teks aptarti terapijoje“ tampa normaliu reiškiniu, vienu iš problemų sprendimo būdų.
Vyresnė karta, o ypač senjorai, yra didesni konservatizmo šalininkai ir jie „tvarkosi“ patys. Jie įpratę viską daryti individualiai, jiems sunku paaiškinti, kodėl reiktų savo problemas pasakoti kažkam svetimam, nešti iš namų šiukšles. Kai kurie iš jų turi dvasinį terapeutą, kuris jų laukia maldos namuose, kai kurie linkę terapinti savo artimuosius, moralizuodami ir mokydami gyvenimo“, – paaiškina pašnekovė.
Pokalbis terapijoje ir pokalbis su draugais – du skirtingi dalykai.
D. Žukauskienė ragina pasitikėti psichologinę pagalbą suteikiančiais specialistais, kadangi tai žmonės, kurie gali ištiesti taip reikalingą pagalbos ranką sunkiu metu.
„Psichoterapeutas yra savo darbo specialistas, jo misija yra suteikti psichologinę pagalbą žmogui visose sunkiose gyvenimo situacijose, jis tas žmogus, kuris turi ir žinių, ir patirties, kaip saugiai padėti žmogui išgyventi krizes. Psichoterapeutas yra daug geriau už draugą ar draugę, kurie išklauso, nes jis yra lojalus tik savo klientui ir visiškai nesuinteresuotas gauti iš to naudos sau.
Jis yra nešališkas, todėl pokalbis terapijoje ir pokalbis su draugais yra du skirtingi dalykai. Man patinka frazė „to nepasakočiau savo draugams“, tai lyg raktas atrakinantis gilesnius žmogaus sluoksnius. Terapija yra ir emocijų, negatyvių jausmų nuleidimo sistema, po kurios žmogus išeina ramesnis, tuštesnis, dažnai sakoma – „kaip ant sparnų“, – pastebi D. Žukauskienė.
Šiuo metu visos veiklos persikėlusios į virtualią erdvę ir nenutraukia psichologinės pagalbos.
Karantino metu žmonės kviečiami apsilankyti tinklalapyje www.pagalbasau.lt, kur pateikiama daug naudingos informacijos ir specialistų kontaktai, kurie gali suteikti nemokamą pagalbą nuotoliniu būdu.
