Ne visos istorinės datos lengvai nugula į knygų puslapius ir tampa tik minėtinais įvykiais, yra tokių, kurias minint kas kartą permąstoma ne tik pati praeitis, bet ir tai, ką ji davė dabarčiai bei ką duos ateičiai.
1991 m. sausio 13-osios įvykiai ilgam išliks ir Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos docento gydytojo psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio atmintyje, kuris anuomet teikė psichologinę pagalbą savanoriams.
Tikroji laisvės kaina
Į klausimą, kokių esminių pokyčių mūsų visuomenei atnešė praėję dvidešimt metų, pašnekovas atsakė: „Tuomet buvo pajausta reali laisvės kaina, nes visi ją matė labai romantizuotai, tik vėliau paaiškėjo, kad tai labai sunkus darbas. Demokratija yra sprendimų priėmimas, kurie vėliau gali atrodyti ne tokie vertingi ar gražūs, kaip buvo tikėtasi. Pasitaikė daug nusivylimų.“
Istorijos lūžį išgyvenusi karta turi savo požiūrį į šiuos įvykius, jaunesnės kartos, kurios apie tai perskaitė iš knygų, viską vertina per savo prizmę. Apie tai, ar šis istorinis momentas gali tapti savotišku kartų nesusikalbėjimu, pašnekovas atsakė: „Negalima apie tai kalbėti vienareikšmiškai. Yra tokių žmonių, kurių šeimose šie įvykiai įvardijami aiškiai ir jie turi galimybę juos išvysti tikroje šviesoje, bet yra ir tokių šeimų, kur tam tikras nepasitenkinimas ima viršų ir žmonės tarsi užmiršta, kaip jie gyveno tais laikais, kas tuomet vyko. Šių istorinių įvykių vertinimas labai priklauso nuo kiekvienos šeimos konkrečių gyvenimo aplinkybių“, – kalbėjo E. Laurinaitis.
Nepamirštos, bet neatrastos vertybės
Sakoma, kad praėję dvidešimt metų visuomenei atnešė minties išlaisvėjimą, bet kartu ją ištiko vertybių krizė. Į klausimą, ar žmonės, gavę galimybę rinktis, pasirinko teisingai, pašnekovas atsakė: „Kiekvienas, gavęs galimybę rinktis, pradėjo rinktis tai, kas lengviausia – pinigus. Jų vaidmuo staiga tapo toks svarbus, o gavimas toks reikšmingas, kad, susirūpinus šiuo klausimu, buvo prarasti kiti, svarbesni tikslai: suvokimas, kad laisvę reikia ne tik iškovoti, bet ir statyti kiekvieną dieną. Žinoma, tai neįdomu ir nuobodu, sunku ir reikalauja pasišventimo, tad daugeliui žmonių tai nepatiko. Dėl to šiandien žmonės galvoja, kad prarado vertybes, bet tai netiesa - jie jų tiesiog neatrado.“
Pasigirsta nuomonių ir pasvarstymų, kad šių dienų visuomenei būdingas susvetimėjimas. Paklaustas, ar jo yra daugiau nei buvo prieš dvidešimt metų, E. Laurinaitis sakė: „Šiandien visuomenėje stebime visai kitokius reiškinius. Prieš dvidešimt, trisdešimt ar keturiasdešimt metų buvo labai daug žmonių, su kuriais nesinorėjo sėsti prie bendro stalo ar aptarti kokių nors svarbių klausimų, bet buvo ir tokių, su kuriais ramiai galėjai eiti žvalgybą ir žinoti, kad tavęs niekas neišduos. Tai buvo tikrinama realaus gyvenimo, realiomis iššūkių situacijomis. Dabar tokių situacijų visuomenėje nebėra ir, kaip juokavo vienas žinomas žmogus, „draugystė tapo fenomenu, kuris leidžia, kad egzistuotų vienas draugaujantis.“
Paklautas, kas prieš dvidešimt metų sausio 13-ąją taip sutelkė žmones, pašnekovas sakė: „Viltis, nes taip, kaip gyvenome Leonido Brežnevo laikais ir paskui besikeičiančių bei labai trumpai valdančių sukriošusių senių, buvo akivaizdu, kad toliau tai tęstis negali. Kai Michailas Gorbačiovas atleido vadeles ir leido pamatyti, kas yra už geležinės uždangos, tapo aišku, kad mes gyvename absoliučioje baloje ir žmonės nebegalėjo kentėti.“
Apie tai, ar būtų įmanomas analogiškas scenarijus šiandien ir, ar mūsų visuomenė dar būtų pajėgi taip vieningai susitelkti, E. Laurinaitis sakė: „Labai sunku atsakinėti į klausimus, „kas būtų, jeigu būtų“. Nuoširdžiai sakau – nežinau. Negalima atsakyti nei teigiamai, nei neigiamai, nes kartais įvyksta visai netikėti, beveik stebuklingi dalykai. Tai, kas įvyko Lietuvoje tada, buvo didelis stebuklas, bet suvokti tokių įvykių vertę bei prasmę kartais prireikia labai daug laiko“.
Emocijos glūdi pasąmonėje
Anų dienų įvykiai dar ir šiandien daug kam asocijuojasi su tuomet užplūdusia nežinia ar net baime. Kalbėdamas apie sausio 13-osios įvykių dalyvių patirtas emocijas, pašnekovas sakė: „Pasąmonėje šios emocijos tikrai išsilaikė, nes pasąmonė neužmiršta nieko, o sąmonėje tai galėjo šiek tiek pasikeisti. Gal kažkam išliko skriaudos, neteisybės epizodai, jausmas, kad kažkas ko nors neįvertino. Sąmonė ir pasąmonė labai skiriasi savo turiniu: pasąmonėje yra viskas taip, kaip buvo tada, o sąmonėje gali būti labai daug nepasitenkinimo.“
Paklaustas, ar šiandien pilietiškumas vis dar suvokiamas kaip vertybė, pašnekovas sakė: „Daugeliui žmonių pilietiškumas neatrodo vertybė, nes dauguma galvoja, kad valstybė turi jiems ką nors duoti ir tik labai retas kuris laikosi požiūrio, kad valstybė yra tai, ką reikia kurti ir statyti, kad ji yra pastangų proceso rezultatas. Nenoriu būti sąmokslo teorijų platintoju, bet kartais atrodo, kad yra tam tikrų dalykų, kurie Lietuvoje daromi tyčia.“
Pasikeitus politinei santvarkai, neišvengiamai keitėsi ir visuomenės mąstysena. Apie tai, ar tokie dalykai, kaip kūrybiškumas ir pasitikėjimas savimi, mūsų visuomenėje šiuo metu yra ugdomi labiau nei anuomet, pašnekovas sakė: „Pasitikėjimas savimi labai daug ką sužlugdė ir tam turėjo įtakos pasaulio procesai, nes, susvyravus pasaulio ekonomikai, daugelis dalykų pasirodė ne tokie tikri ir patikimi, kaip buvo manyta. Jei buvo galvojama, kad viskas eis į priekį gražiai ir stabiliai, pasirodė, kad nieko panašaus ir bus svyravimų ne tik į šonus, bet ir aukštyn-žemyn. Tokie pokyčiai daugeliui žmonių buvo netikėti ir jie buvo tam nepasiruošę.“
Revoliucijos politiką keičia taikos
Į klausimą, kodėl žmonės vis mažiau pasitiki politikais, E. Laurinaitis atsakė: „Faktai, kurie iškyla viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje ar net gandų lygyje apie mūsų politikus, labai menkina tautos pasitikėjimą jais. Prieš dvidešimt metų politikai sakė drąsiai tai, ką norėjo išgirsti tauta, žmonės, kurie rinkdavosi mitinguose. Dalykai, kurie prieš metus iki sausio įvykių atrodė neįmanomi – įvyko, o tai telkė žmones. Atrodė, kad po to, kai viskas pasakyta, bijoti nėra ko, o dabar atėjo laikas, kai reikia kitos politikos nei tada. Anuomet buvo revoliucijos politika, o dabar reikia taikos politikos, kurios, panašu, daugelis žmonių nežino. Tie, kurie nuėjo į Seimą, įsivaizduoja, kad atėjo pagerinti savo situacijos ir, vietoje to, kad išrinkti žmonės dirbtų mums, jie dirba sau.“
Kalbėdamas apie tai, ar mūsų dienų politikai jaučia mažesnę atsakomybę nei tie, kurie buvo su tauta anuomet, E. Laurinaitis sakė: „Sunku į šį klausimą atsakyti. Kelti sukilimui anuomet politinės sampratos užteko, bet valdyti šalį jos nebuvo. Juk apie 45 metus nebuvo valdančių šalį – tie, kurie tai daryti mokėjo, buvo išsiųsti į Sibirą ir išžudyti. Turi išaugti nauja karta, kuri supras, kas yra šalies valdymas. Tai visai kas kita nei sėdėjimas Seime.“
