„Su tėvų kontrole dažniausiai susijusios mūsų baimės, kad mes prarandame veiksmų laisvę. Mes vargiai galime pakeisti savo tėvus, jeigu jie mus kontroliuoja, tačiau mes galime maksimaliai atitolti nuo jų. Tą vaikai ir daro: išvažiuoja iš tėvų namų, pradeda gyvenimą, kad ir kokiame kampe, bet savarankiškai, ir dar labai teisingai.
Kitas dalykas, atsiskyrimas nuo tėvų neįvyks, jeigu tai darote pyktyje. Įsižeidę ir supykę vaikai, kurie atitolsta nuo tėvų, paprastai prisiriša prie tėvų, nes pyktis mus pririša, o ne atriša. Todėl, jeigu nešiojate nuoskaudas, labai svarbu praeiti išsakymo procesą - su tuo dažniausiai ir susiduria psichoterapeutai, nes jų klientai anksčiau ar vėliau pradeda išsakyti pretenzijas tėvams“, - tv3.lt sakė O. Lapinas.
Laiškas tėvams
Pašnekovas sako, kad tie, kurie nesilanko pas psichologus, santykiams harmonizuoti gali padaryti vieną paprastą, bet tikrai veiksmingą dalyką: parašyti laišką, kuriame išdėstytų visas nuoskaudas, kurias tėvai sukėlė. Laiško išsiųsti, pastebi pašnekovas, nebūtina.
„Tik po išsakymo gali ateiti susitaikymas su tėvais ir atsirišimas nuo jų. Kada jūs ką nors parašote, jūs pateikiate savo vidų neutraliam objektui – popieriui ir nerizikuojate susilaukti pasiteisinimų, patarimų. Popierius viską priima.
Dažnai tokie pokalbiai įvyksta ir gyvai: kai tėvai jau būna seni ir jaučia, kad jiems nedaug liko gyventi, jie dažnai apgailestauja, atsiprašo savo vaikų, ir tai jiems atneša tam tikrą palengvėjimą. Visgi kada tavęs atsiprašo ar tu priekaištauji gyvai, ar kai tu priekaištauji gyvai, neretai ateina atsakymas „nieko čia tokio“, „baik tu“, „aš seniai pamiršau“. Jeigu jus kaltina, tėvai pradeda sakyti „aš buvau jaunas, dariau, kaip mokėjau, atleisk“ – tada toks pokalbis būna nelabai vaisingas.
Kada tai daroma popieriuje ar su psichoterapeutu, tada nebandoma tavęs nuraminti, tau duodama didesnė saviraiškos laisvė. Tad tokiu būdu gaunamas geresnis efektas, taip žmogus gauna galimybę išsisakyti ir būti priimtas“,- kalba O. Lapinas.
Dengiamieji prisiminimai
Pašnekovas nurodo, kad jo ir kitų psichologų praktika rodo, kad, jeigu žmogus iki galo ir nuoširdžiai išsisako popieriuje ar su psichoterapeutu, jiems tie jausmai vėl ir vėl nesukyla – nebent tas išsakymas buvo nepilnas.
„Yra tokių prisiminimų, kuriuos psichoanalizėje vadinami dengiamaisiais. Jie dengia kitokius įvykius, kurie buvo prieš tai ir kurie traumavo žymiai labiau. Pavyzdžiui, seksualinis priekabiavimas iš tėvų pusės dangstomas, kad tiesiog tėtis buvo griežtas. Žmogus, prisimindamas, kad tėtis buvo griežtas, tuo prisiminimu dengia didesnę traumą. Tada išsakymas, kad tu man buvai griežtas, nepadeda, nes ta trauma yra dar didesnė.
Jeigu yra dengiamųjų prisiminimų lygis, žmogus nejaučia iki galo, kad jam pagerėja, o nueiti į giliuosius prisiminimus žmogui dažnai trukdo psichologinė gynyba. Kai mes būname iki ketverių metų amžiaus, dažnai iš atminties ištriname reikšmingus įvykius, kad jie mūsų taip neskaudintų. Didelė dalis žmonių prisimina labai mažai, vos vieną-kitą epizodą iš savo ankstyvosios vaikystės, bet dažniausiai neprisimena nieko – pradeda prisiminti tik nuo darželinio amžiaus. Tokiais atvejais, jei trauma buvo gilesnė, nepakaks parašyti, kad kažkas nepatiko“, - kalbėjo psichoterapeutas.
Konfliktai neišvengiami
Vilniaus kolegijos psichologijos dėstytoja Agnė Grušauskaitė sakė, kad žmogui labai svarbu suprasti, kad bet kokiuose santykiuose konfliktai yra neišvengiami ir to nedramatizuoti.
„Santykiai mums suteikia ir džiaugsmo, ir nusiraminimo, ir pasitenkinimo, bet ir nusivylimą, pyktį, įsiskaudinimą – santykiai yra pačių įvairiausių jausmų visuma. Kartais žmonės nusimena ir nusigąsta pajautę pyktį ant tėvų: „kaip aš supykau ant mamos?“ , ir tuos jausmus sudramatizuoja. Todėl labai svarbu suvokti, kad santykiuose su tėvais ar tėvam su vaikais kyla pačių įvairiausių jausmų, bet tai yra normalu ir gerai“, - nurodė psichologė.
Ji pažymi, kad žmogui labai svarbu mokėti paleisti jausmus, neužsifiksuoti ties pykčiu, kalte ar kokiu kitu nemaloniu jausmu, o suprasti, kad santykiai yra dinamika, atnešanti įvairiausių jausmų, kurie nuolat keičiasi.
Pasakyti „ne“
A. Grušauskaitė pažymi, kad, kai kyla konfliktai, žmogui labai svarbu pirmiausia pačiam viską suvirškinti ir apgalvoti, ko konkrečiai jis norėtų iš to žmogau ir kaip konkrečiai jam apie tai pranešti.
„Pačiam yra labai svarbu pasakyti ir girdėti įvairiausius ženklus iš kitų, pamatyti, kad kitas žmogus nusivylė, gal supyko ir parodyti, kad tuos ženklus suprato. Jeigu kitas žmogus yra nepatenkintas, tikrai ne viską gali padaryti, kad kitas žmogus būtų patenkintas. Pavyzdžiui, mama pyksta, kai jos suaugęs sūnus ne visada gali atsiliepti. Taip, mama pyksta, jai kyla įvairiausių jausmų, bet juk žmogus neprivalo daryti visko, kad kitas būtų patenkintas. Svarbu neskubėti kažką daryti ir nedaryti visko dėl kitų žmonių, kad jie jaustųsi gerai“, - sako psichologė.
Pašnekovė pažymi, kad tėvai iš savo pusės taip pat turi gali norėti, kad tėvai vis dar jam duotų pinigų, tačiau tėvai taip pat labai svarbu sudėlioti ribas ir neskubėti tenkinti vaikų noru. A. Grušauskaitė pažymi, kad tokiais atvejais gali kilti kaltė, tačiau ir šio jausmo nereikėtų dramatizuoti
„Svarbu ir tos kaltės neišpūsti ir nedramatizuoti. Toje kaltėje reikia neužsifiksuoti, mokėti ją paleisti. Svarbiausia žmogui suvokt, kad mes ne visada padarome kitą žmogų laimingą, ir tai yra normalu. Žmogus yra ne Dievas, jis ne viską gali padaryti dėl kito žmogaus“, - sako ji.
