Ji niekuo neužsitarnavo dukters nedėkingumo. Tai kuo iššauktas jai artimiausio žmogaus egoizmas?
Robertina B. rašo: „Iš pradžių maniau, kad tai ne itin rimta, viską aiškinau paauglišku amžiumi: mano dukra ėmė reikalauti jai pirkti brangius daiktus. Džinsus už šimtą penkiasdešimt litų, batus ant aukštos platformos už du šimtus... Tiesą sakant, aš jai nusileisdavau, visur taupiau, kad tik jai įtikčiau. Ne todėl, kad bijojau neįtikti. Tiesiog man jos buvo gaila. Įsivaizdavau, kaip ji ateis į mokyklą, kur visi „klasiškai“ apsirengę, kaip visi žiūrės į jos padėvėtus pigius džinsus...
Bet dukters apetitas labai greitai augo. Prašymai akyse virto isterijomis, reikalavimais (kada aš jai kelis kartus atsakiau, motyvuodama tuščiu biudžetu). „Tai iš ko nors pasiskolink!“, - ėmė ji šaukti, o po to užsidarė kambaryje ir raudojo. Nebeatpažinau savo dukters. Juk ji žino, kiek uždirbu. Praverkiau dvi valandas, bet ji nė nepriėjo. Vaikščiojo su nuskriaustosios mina. Pateikia kaip pavyzdį savo drauges, kurių tėvai verslininkai. Vakar pareiškė man, kad senais kailiniais į mokyklą neis. Ką man daryti? Jaučiu, kad nemyliu savo dukters. Ji man darosi svetimu žmogumi. O juk ji penkiolika metų buvo mano gyvenimo prasmė“.
Pirmoji klaida, kurią daro Robertina: ji pernelyg dramatizuoja situaciją. Paauglio egoizmas dar nereiškia, kad prieš mus žuvęs žmogus. Jei jos dukrai būtų ne penkiolika, o dvidešimt penkeri, tuomet viskas iš tiesų atrodytų rimta. Tačiau į paauglio elgesį neturėtumėm žiūrėti taip, tarsi jis būtų suaugęs žmogus. Juk prieš mus dar nesusiformavusi asmenybė, jis dar nesurado savęs, jo išorė ir jo vidus keičiasi akyse, nervai pertempti dėl kūne vykstančios hormonų audros... Kartais jis pats nežino, ką sako...
Antroji klaida: Robertina priėmė dukters „iššūkį“, stojo į karą su ja. Taip nutiko todėl, kad Robertina yra jausmų valdžioje (nuoskauda, įžeista savimeilė, nuovargis). Teisinga elgsena tokiu atveju: net ir įsižeidus suprasti, kad susidūrei ne su suaugusiu žmogumi. Štai kaip, pavyzdžiui, elgėsi Rasa, kuri turėjo panašių problemų su dukterimi. Ji tylėdama išklausė dukters isterijos (ta pagąsdino, kad „išeis iš namų“, jei jai nenupirks brangaus madingos markės mobiliojo telefono) ir ... nieko neatsakė. Tik tyliai ištarė, kad jiedu su tėvu sunkiai dirba, o pinigų užtenka tiek, kad vaikai turėtų valgyti ir nesušaltų. Po to tylėdama išėjo į darbą. Likusi viena, duktė susimąstė. Jei į jos isteriją motina būtų atsakiusi irgi isterija, verksmu, kaltinimais, tai dukra būtų turėjusi pagrindo vaikščioti įsižeidus.
Kitas pavyzdys: Sandra P. tiesiog pasisodino dukrą prieš save ir ramiai, tyliu balsu, ėmė pasakoti, kaip jai sunku. Labai dažnai bijome tokio pokalbio su vaikais. Nes mums visada norisi atrodyti stipriais, vaikų akyse. Bijome net prisipažinti, kad mums trūksta pinigų. Mes įgyjame kenksmingą įprotį niekada nesiskųsti vaikui. Ar reikia po to stebėtis, kad vaikas išauga egoistas? Neretai neturėdamas jokio supratimo apie šeimos biudžetą. Ar žinojo Robertos duktė apie motinos baimes („už ką rytoj gyventi?“)? Ar dalijosi ta baime su ja Roberta? Greičiausiai, kad ne.
Paauglio nutolimas nuo tėvų neišvengiamas. Bet jis nebūtinai turi reikšti dvasinių ryšių nutrūkimą. Netiesa, kad visi paaugliai egoistai. Vilma R. turi du vaikus: sūnui trylika, dukrai šešiolika. Dukra perkasi džinsus dėvėtų rūbų parduotuvėse ir nekompleksuoja. Ji supranta, kaip sunkiai tėvai uždirba kiekvieną litą. Neseniai sūnus atsisakė kompiuterio, kurį jam žadėjo padovanoti gimtadieniui. Tėvas neteko darbo, ir ekonominė situacija ūmai pasikeitė. Svarbu, kad sūnus pats pasiūlė nepirkti jam kompiuterio, o gyventi už atidėtus dovanai pinigus, kol tėvas susiras darbą.
Tokios šeimos – ne retenybė. Kaip pavyksta pasiekti tokio rezultato? Ir Vilma, ir jos vyras labai daug dėmesio skyrė abiem vaikams, gyveno ir gyvena jų rūpesčiais, jų jausmais. Neslėpė ir neslepia nuo jų savo sunkumų. Šioje šeimoje priimta, kad ne tik vaikai skundžiasi tėvams, o tie jų gailisi, bet ir atvirkščiai. Kai Vilma grįžta po naktinio budėjimo (ji dirba medicinos sesele ligoninėje), dukra visada pasiūlo jai pamiegoti, o pati stoja prie viryklės. Jei joje išugdytas gailestingumas, tai jai tiesiog sąžinė neleis terorizuoti motinos, kad ta nupirktų lapės kailinius.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
