Nerimastingumas – mūsų epochos bruožas. Iš tikrųjų, baimės mums yra būtinos: tai apsigynimas nuo pavojų, kurie kyla mūsų organizmui.
Tačiau dauguma mūsų baimių nepateisinamos ir pavojingos! Kenčiame nuo baimių, kurios yra perdėtos. Kažką mums skauda, einame pasitikrinti sveikatos, tačiau daugelis žmonių apimti baimės, kad serga baisia liga. Pagrindo taip galvoti nėra jokio, bet baimė stipresnė už protą. Neskambina artimas žmogus? Kažkas atsitiko! Būdami prie jūros, pabundate iš siaubo: o jei, kol ilsitės, kažkas prasibrovė į jūsų butą ir apiplėšė jį?
Negalima visko pasaulyje bijoti. Jei jus tas kankina, turite psichinių problemų. Būdamas psichinėje normoje žmogus bijo tik tais atvejais, kuriuose jam iš tiesų kažkas gresia!
Dagnė B. rašo: „Nuo to laiko, kai ištekėjau, mane valdo įvairiausios baimės. Seniau nieko nebijodavau, galėdavau neužsirakinti durų ir visą naktį ramiai miegoti. Man regis, tas baimes man įvarė mano vyras. Kai tik nusipirkome butą, vyras užsakė šarvuotas duris su sudėtingais užraktais. Paskui įsivedė signalizaciją (štai jau penkeri metai mokame po penkiasdešimt litų per mėnesį apsaugos firmai). Ant langų užsakė metalines žaliuzes. Bet ir to jam pasirodė maža, jis apdraudė visą turtą bute. Visą laiką kartoja, kad “esame ne tokie turtingi, kad nesidraustume”.
Kai išvažiuojam ilsėtis, jis visąlaik laiko įjungęs mobilųjį telefoną, naktį ir dieną, nes jei kas įlįs į mūsų butą, jam juk skambins iš apsaugos firmos. Jam nesakau, kad visa tai juokinga. Bet jei kam papasakočiau, tai turbūt nusikvatotų. Nes mes ne kokie nors turčiai, kurie laiko namie auksą ir briliantus. Paprasta buitinė technika, tiesa, “firminė”, geri baldai... Mano nuomone, daiktai neverti tos baimės, kuri gadina mums gyvenimą.
Taip, man nepatinka tos baimės, kuriomis vyras mane užkrečia. Ir ne tik mane. Auginame dukrą, o jis ją jau nuo tokio amžiaus gąsdina “nepažįstamais dėdėmis”, bijo net palikti nakčiai pas mano seserį (ji taip pat turi tokio amžiaus vaikų). Jis niekuo nepasitiki. Kartą negalėjau pasiimti jos iš darželio, iškviečiau taksi ir paprašiau auklėtojos įsodinti dukrą. O pati pasitikau prie namų. Tai vyras, kai sužinojo, pakėlė man skandalą. Pasakė, kad taksistas galėjo būti “kas tik nori”, iškrypėlis, maniakas... o aš, neva, drįsau pasodinti vienintelį vaiką į “nežinia kieno mašiną”. Jau nekalbu apie sveikatą. Kada jam skambina motina, jis visada išsigąsta, jam atrodo, kad nutiko kažkas lemtingo. Be perstojo tikrinasi pas gydytojus. Ir mane verčia darytis rentgeną po du kartus per metus. Nei pas mane, nei pas jį nieko neranda – tai kam save taip kankinti? Nežinau, kaip jam apie visa tai pasakyti? Kaip jį galima pakeisti? Nes gyvenimas virsta kažkokių nesibaigiančių nelaimių laukimu...“
Dagnė gerai aprašė taip vadinamą “nerimastingą” natūrą. Kad galėtume gyventi, mums būtinas saugumo jausmas. Bet tai labai subjektyvus jausmas. Ten, kur jaučiatės saugūs, kitas žmogus gali patirti pavojų. Ir atvirkščiai.
Turbūt esate skaitę apie moteris, kurias apiplėšia ir prievartauja trečią valandą nakties. Bet ką jos darė tuščioje gatvėje? Kam ėjo taip vėlai per parką?
Lazda turi du galus. Jei nebūsite atsargi, rizikuojate prisišaukti bėdą. Bet jei save pernelyg gąsdinsite, rizikuojate susigadinti sau gyvenimą, paversti jį pragaru.
Kodėl vieni žmonės jaučiasi saugūs, o kitiems sapnuojasi vagys ir banditai, net jei jie įstatė šarvuotas duris ir įsigijo savigynai pistoletą?
Čia pagrindinį vaidmenį atlieka saugumo jausmas, kurį jums perdavė (arba neperdavė) tėvai ankstyvoje vaikystėje. Jei turėjote motiną, kuri dėl jūsų “drebėjo” kiekviename žingsnyje, perduodama jums savo baimes, tai ir jūs visą gyvenimą jausite “nepaaiškinamą baimę” situacijose, kuriose kiti ramiai miegos.
Kokiais atvejais turime kalbėti apie psichologinės normos sutrikimą? Kada “saugumo priemonės” nebetelpa į proto ribas. Kada Urtė N. atsisakė vykti Kalėdoms pas motiną, nes buvo plikledis, toks atsargumas atrodė protingas. Bet kai ji pas ją nenuvažiavo į šešiasdešimties metų jubiliejų per patį vidurvasarį, nes išvakarėse prisisapnavo “blogas sapnas”, tai čia jau reikia kalbėti apie liguistą psichiką.
Jei jus apima baimės, klausykitės ne jų, o savo proto. Nustatykite protingą saiką! Įsidėmėkite: visos mūsų baimės – vaizduotės vaisius. Patys nerimastingiausi žmonės – pasižymi pavydėtina vaizduote. Jei dukra grįžo vos valanda vėliau, negu buvo žadėjus, o jūs jau įsivaizdavote, kad ją partrenkė mašina, kad ją pavogė, norėdami parduoti į užsienį, išprievartavo ir nužudė, tai jums reikia rimtai užsiimti savo psichika. Nes problema - ne jūsų ar dukros saugumas, o jūs pati. Jūsų vietoje kita motina nė neatkreiptų dėmesio į tokį pavėlavimą, o jei ir atkreiptų, tai paaiškintų eiliniu transporto kamščiu!
Jei gyvenate šalia nerimastingo žmogaus, jis gali jus užkrėsti savo baimėmis. Esmė ta, kad baimės – tai mūsų pasąmonė, tai stiprių instinktų prasiveržimas, o mes jų nevaldome. Tipiškas pavyzdys – čigonės, kurios gali jus užvaldyti, pasakę, kad jūsų vaikai greit mirs, jei atsisakysite, kad ji paburtų. Protu suvokiate, kad tai nesąmonė, tačiau tokie žodžiai jus stipriai paveikia. Nes jie pažadina jumyse giliai paslėptą baimę dėl jūsų vaikų saugumo ir gyvybės. Galų gale, kiekvienas mūsų bijosi, širdies gilumoje, dėl savo trapios laimės.
Bet ne tik jus gali užkrėsti nerimu – pati galite būti nerimo šaltiniu. Pagalvokite pirmiausiai apie vaikus, kuriems galite perduoti nepasitikėjimo savimi jausmą, pavojaus pojūtį. Ypač būkite atsargūs su mažais vaikais (bet taip pat su paaugliais). Negalima be galo mažųjų gąsdinti “piktais dėdėmis”. Jei turite dukrą – negalima jai be perstojo kartoti, kad ją išprievartaus, kaip tą daro kai kurios motinos (o ypač tėvai). Užuot tapęs atsargus jūsų vaikas gali tapti persigandusiu.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite - [email protected]
