Taip, "virš galvos" ir turiu omeny kilimą į viršų. Garsujį posakį "aukščiau bambos" suvokiu kaip gyvenimą 2-jų žemutinių čakrų lygmenyje. Virš galvos - kai atviros visos 7 kūno čakros ir atsiveria aukštutinės - virš kūno. Tada tikrai neegzistuoja nei linijinis laikas, nei kažkokie kvaili savęs spraudimai į laiko rėmus. Save suvoki kaip dvasią gyvenančią kūne, kūnas tobulas įrankis dvasiai. Žinai kas esi, kodėl gyveni. Kiekviena minutė - gyvenimo stebuklas. Pasaulis nuostabus. Manifestacija - akimirksniu.

Su Meile - Šviesa.

Psichologas nesuvokia gyvenimo prasmės. Jeigu žmogus, sulaukęs 40 m. (apie 60 m. jau gėda ir sakyti), mąsto kaip dvidešimtmetis, tai tas rodo jo dvasinę stagnaciją. Po 40 m. žmogui plėstis į "plotį" (gimdyti vaikus, statytis namus ir kurti gyvenimą iš naujo) jau vėloka, praėjęs likiminis laikas. Tokio amžiaus žmogus turi pradėti kilti "aukštyn", ir ta kryptis žymiai sudėtingesnė. Atsiranda nauja koordinatė - virš galvos ( kaip rašo 2-am, tik neaišku ką turi mintyje): savo dvasios ieškojimas, Dievo ieškojimas. K. Raičinskis knygoje "60-ties metų IEŠKOJIMAI IR ATRADIMAI po MAJOS skraiste" rašo, kad tą kelią ne taip lengvai ir ne kiekvienas gali surasti.
O vakarietiškos šypsenos ir šešiasdešimtmečių seksualumas tai tik rodo tų šlovinamų vakarų gyvenimą po Majos skraiste (Maja - paslapčių deivė indų tikėjime). Gyvenimas po iliuziniu šydu ir sukelia asmenybės krizes, o psichologai tada turi darbo: 40-metį "moko" 20- mečio gyvenimo, dar labiau gilindami " krizę". Žmogus turi rasti gyvenime savo kelią pagal savo mąstymą, gyvenimo vietą, tradicijas..., o ne lygintis su JAV ar papuasų gentimis.

O kaip tik ta fraze -"aukščiau bambos..." ir uždarome visas galimybes.

Galima šokti ne tik aukščiau bambos , bet ir virš galvos. O reikia tiek nedaug. Tik surasti Save savo širdyje. O tada atsiveria tooookios galimybės, tooooks pasaulis... Laikas nieko nereiškia.

Kaip ten bebūtų,aukščiau bambos neiššoksi.

Nieko nenutinka.