Nuo amžių moters vertinimo kriterijumi buvo jos vaisingumas, sugebėjimas susilaukti palikuonių. Kaimo moteris, kuri negalėjo turėti vaikų, kaime buvo balta varna. Geriausiu atveju – verta gailesčio.
Vyro, kuris palikdavo tokią moterį, niekas nesmerkdavo. Dėl to aišku, kad vaikai moteriai reiškė labai daug. Ir kalbama ne tik (ir ne tiek) apie jos motiniškus jausmus. Pagimdžiusi vaikų, moteris iškart pakeisdavo savo socialinę padėtį. Jos pozicijos visuomenėje tapdavo tvirtesnės, ji apsirūpindavo pagarbos sau minimumu ilgiems metams.
Šiandien daug kas pasikeitė.
Giedrė C. rašo: „Mano galva, mūsų šalyje kiekvienas gyvena taip, kaip jam patinka. Bet mano atveju yra visai kitaip. Jaučiu nesuprantamą psichologinį ir moralinį spaudimą iš tėvų, giminaičių, draugų pusės, kurie žiūri į mane kaip į nevisavertę. Laiko mano gyvenimą nenusisekusiu. Ir viskas dėl to, kad neturiu vaikų! Kai man sako, kad jau laikas turėti kūdikį, nes tai jau mano „paskutinis šansas“, paprastai atsakau, kad tai „ne jūsų reikalas“. Ir nejau aš neteisi? Viena draugė man patarė paprasčiausiai meluoti, kad negaliu turėti vaikų. Tada, anot jos, žmonės mane paliks ramybėje. Bet aš nenoriu meluoti“.
Toliau – dar geriau: „Padariau karjerą. Darbas, kurį myliu labiau už viską, atima man visą laiką. Turėjau galimybę ištekėti. Bet nemačiau ir nematau prasmės. Mane visiškai patenkina mano dabartinė padėtis. Turiu draugą, su kuriuo susitikinėju kartą per savaitę. Jis dailininkas, jam šeima irgi nereikalinga. Kodėl turiu kurti savo gyvenimą, orientuodamasi į kitus žmones? Kiti žmonės turi kitus poreikius, jų kita padėtis. Bet aš nenoriu meluoti! Visada sakau teisybę: kad galiu jų turėti (triskart buvau pastojusi ir triskart dariau abortus), bet nenoriu. Nematau jokios laimės devynis mėnesius nešioti vaisių, paskui kentėti per gimdymą, paskui užsiimti sauskelnėmis, skalbimu ir t.t. Kai matau motinas, besigėrinčias savo mažyliais, jos man primena kudakuojančias vištas. Neįsivaizduoju savęs jų vietoj“.
Tokių moterų kaip Giedrė egzistavimas tapo galimas dėl to, kad šiandien padėtį visuomenėje įmanoma užsikariauti kitaip. Dar daugiau – Giedrė jaučiasi socialine prasme kur kas aukščiau už savo pažįstamą, kuri pagimdė vaikus, bet nepadarė karjeros.
Gyvenimo be vaikų privalumai? Jų yra. Būtų neprotinga juos neigti. Pirma, didžiulės galimybės šviestis, kelti kvalifikaciją, daryti karjerą, keliauti, bendrauti su įdomiais žmonėmis. Ne paslaptis, kad vaikai apriboja šias galimybes. Jie „atima“ laiką, pinigus, susiaurina interesus. Atsiradus vaikui, moteris užsisklendžia grynai šeimyninių problemų rate: vaikų sveikata, buitis, pinigai, kad gyventum. Labai mažai moterų moka (ir turi galimybę) būti aukščiau viso šito.
Tačiau Giedrė, suprasdama visa tai, nesuvokia kur kas gilesnės savo baimės priežasties. Ji bijosi turėti vaikų, nes vaikai atneša rūpesčius. Tokios kaip Giedrė vis dar tebegyvena vaikystėje, jos infantilės, nepaisant užimamų pareigų ir uždirbamų pinigų. Suaugęs žmogus – tai žmogus, kuris nesibijo atsakomybės, nevengia užsikrauti gyvenimo naštos, rūpesčių. Giedrė nenori rūpesčių ir turėdama trisdešimt šešerius metus vis dar nori gyventi „kaip jaunystės metais“. Tai ji vadina „būti laisvai“. Pati to nesuprasdama, ji bijosi pasenti, ją gąsdina mirtis. Vaikai – tai jau kitas statusas, jie pasilieka po tavęs.
Pagaliau, nereikia pamiršti, kad vaikai – ne tik rūpesčiai, bet ir psichologinė atrama, ypač su amžiumi. Giedrės laimė iš esmės priklauso nuo sėkmės darbe, pasisekimo darant karjerą ir uždirbant pinigus. Kol čia viskas gerai, Giedrė „laiminga be vaikų“. Bet jeigu jai nustos sektis, ji neteks darbo, neišsilaikys savo pareigose, ji liks be nieko. Neprotinga gyvenime turėti tik vieną atramą.
Sykiu vargu ar turime teisę smerkti tokias moteris už jų pasirinkimą. Kiekvienas žmogus (jeigu tik jis nekenkia kitiems) gyvena taip, kaip nori. Ir jeigu jis daro klaidas, tai paskui moka pats.
