Ar galima atstumti vyrą, jei nėra noro mylėtis? Ne tik galima, bet ir reikia!
Tai gali būti tiek medicininės problemos (menstruacijos, fiziniai negalavimai), tiek psichologinės (kai vyras įžeidžia moterį, ji negali jam atleisti, kai ji tiesiog susirūpinusi, pavargusi ir jai ne meilė galvoje). Be to, atsisakymas intymiai suartėti gali sustiprinti įsimylėjimą.
Marina L rašo: „Mano vyras žino, kad geriau su manimi nesipykti, o tai naktį jam teks miegoti atskirai. O jei net jis gulasi šalia manęs, jo prie savęs neprisileidžiu, neleidžiu su manimi suartėti. Kada pykstu ant vyro, nesuteikiu jam seksualinio pasitenkinimo. Ar teisingai elgiuosi? Vyras sako, kad neturiu teisės to daryti, nes privalau atlikti „vedybinę pareigą“. Bet, mano nuomone, nieko neprivalau.
Turiu draugę, kuri atsiduoda vyrui, net jei jie yra susipykę. Manau, kad ji tiesiog savęs negerbia, jei tą leidžia. Jie nesikalba visą dieną, o naktį vyras ateina pas ją, su ja suartėja, patenkina savo poreikius, ir jie vėl nesikalba visą dieną. Į ką tai panašu? Ir žinau, kad Lietuvoje daugelis moterų taip elgiasi. Tarsi jų kūnas – tai ne jų, o vyro nuosavybė. Vyrai mums, moterims, primetė tą jausmą.
Mano šeimoje yra viskas kitaip, vyras turi „užsitarnauti“, kad jam atsiduočiau. Jei jis blogai elgiasi, nieko negauna. Jei jis mane aprėkė dieną, tai puikiai žino, kad tris dienas nepatirs jokių malonumų. Mėgstu „įsižeisti“, o jis vaikščioja apie mane, padlaižiauja (net gėles dovanoja!). Galiausiai nusileidžiu ir duodu jam savimi pasinaudoti. Kai kurie mano pažįstami smerkia tokį mano elgesį. Jie sako, kad rizikuoju. Pavyzdžiui, kad vyras gali susirasti prostitutę. Ir tegul! Kam man toks vyras, kuris tik kas – ir bėga pas prostitutę? Jis puikiai žino, kad po to su juo nė dienos negyvenčiau. O ką apie visą tai mano psichologas?“
Tūkstantmečius moteris buvo laikoma vyro nuosavybe, ilgą laiką ji neturėjo jokių teisių. Iki Antrojo pasaulinio karo net Prancūzijoje moteris neturėjo teisės balsuoti ir atsidaryti savo pačios sąskaitą banke. O ką bekalbėti apie ne tokias demokratiškas šalis? Moters kūnas irgi buvo laikomas vyro nuosavybe, kuria jis naudojosi „nesiklausdamas“.
Tačiau XX amžiaus pabaigoje Vakarų Europoje moterys ėmė žiūrėti į savo kūną kitaip. Tapo madinga pabrėžti, kad „mano kūnas priklauso man ir tik man“. Moterys tapo egoistiškesnės, bet tuo pat metu jos privertė vyrus su savimi skaitytis.
Deja, tradicinė lietuviška kultūra primeta kitą poziciją: patenkinti vyro seksualinius poreikius, nepriklausomai nuo moters fizinės būklės ir santykių kokybės. Tai susiję su moters archajišku požiūriu į savo kūną.
Ir visgi situacija keičiasi. Vilma D. iš Klaipėdos – labai nepriklausomo charakterio moteris. Jos būsimasis vyras Algis R. turėjo dvejus metus prašyti jos rankos, kol ji sutiko. Taip jau išėjo, kad šeimoje pinigus uždirba tik Algis. Kada Vilma nori ką nors sau nusipirkti, ji yra priversta prašyti vyro pinigų. Tačiau vyras gana šykštus žmogus ir dažnai jai pinigų neduoda. Tada Vilma jo neprisileidžia! „Jei jis man neduoda pinigų naujiems džinsams, aš jo irgi neprisileidžiu savaitę. Pirmosiomis dienomis jis laikosi, o paskui pasidaro nervingesnis, ir dažnai aš gaunu savo pinigus. Ir tada pasikviečiu jį į lovą.“
Vilma galvoja, kad toks elgesys yra normalus. „Mano kūnas – priklauso man. Jis turi pinigų, o aš – kūną, kuris jam reikalingas. Esame lygiavertėje padėtyje.“ Vilma sutinka, kad tam tikra prasme ji „prekiauja“ savo kūnu, kaip kad tą daro prostitutės. „Bet tai visai kas kita, – mano ji. – Mes esame ištikimi vienas kitam, aš neturiu meilužių, jis irgi neskuba su kitomis moterimis. Tiesiog mūsų tokie santykiai.“
Gal tai ir kraštutinybė. Bet kodėl tokios šeimos dažnai ilgai išlieka patvarios? Kodėl vyrai neskuba palikti moters, kuri kartais atsisako su juo mylėtis? Nes moteris, kuri priešinasi vyro norui, – neretai tampa seksualiai patrauklia! Iš vienos pusės, ji užgauna vyrišką savimeilę (ir čia ji rizikuoja). Bet iš kitos pusės, ji savo elgesiu žadina archajišką vyrišką instinktą. Gyvūnų pasaulyje patelė visada iš pradžių atstumia patiną, neleisdama jam suartėti, tuo pačiu kurstydama jo apetitą. Užtat kada galiausiai suartėjama, patiniškas instinktas prasiveržia su jėga, reikalinga tam, kad įvyktų visavertis apvaisinimas.
Tokia gamtos išmintis. Ir tos moterys, kurios „atsako“ savo vyrams intymiai suartėti, nesąmoningai kartoja tokią elgseną. Kad vyras geistų moters, ji turi būti vienaip ar kitaip neprieinama. Jei moteris neturi savojo „aš“ ir yra „prieinama“ bet kurią minutę ir esant bet kuriai nuotaikai, vyriškas geismas silpsta. Taip kad galima sakyti, jog vyrai, kurie „pavergė“ savo žmonas, patys save ir nubaudė. Atėmė iš savęs naujumo jausmą ir pojūčių aštrumą.
Kyla psichologinių problemų? Rašykite – [email protected]
