Kreipiuosi į Jus, prašydama pagalbos. Man 22m. Gyvenu su mama, tėčio neturiu nuo 2.5 metukų, jis išėjo pas kitą. Oficialiai tėvai išsiskyrė,kai man buvo 7-eri. Mama mane užaugino viena, nes tėvas niekada nesikišo į mano auklėjimą ir į mano gyvenimą. Dar paauglystėje kartais paskambindavo, tačiau jau kokius 4 metus nebendraujame iš viso. Kartais labai trūksta tėviško peties. To neturėjau ir neturėsiu. Taip pasisuko gyvenimas ir tiek, nemąstau pernelyg apie tai. Didžiausią skausmą man sukelia mama - artimas žmogus. Taip, ji mane užaugino viena, nemušė, pavalgydindavo. Jos gyvenimas irgi nėra lengvas. Aš tą suprantu, Tačiau mes kasdien pykstamės ir dël svarbių dalykų, ir dël smulkmių. Viskas prasidėjo, kai man buvo 17m. Tačiau priežastys visų dabartinių barnių – vaikystėje.
Kai tėvai išsiskyrė, mama pradėjo dažnai susitikti su draugėmis, jos išgerdavo, eidavo į klubus, barus. Išgërusi vėlai grįždavo namo, grįžusi užsileidavo garsiai muziką ir verkdavo. O aš, maža būdama, labai pykdavau, kad ji girta ir kad neduoda miegoti. Taip būdavo kiekvieną savaitgalį. Išgėrusi ji tapdavo agresyvi, vadindavo mane tėvo išpera, grasindavo,kad atiduos i internatą ir panašiai. Verkdavau naktimis ir laukdavau, kol ji nurims. Gyvename vieno kambario butuke. Neturėdavau, kur pasislėpti, tik po anklode. Kaskart jos pyktis būdavo stipresnis. Ji vis bjauriau mane vadindavo ir keikdavo. Vaiku būdama kelis kartus buvau išėjusi iš namų naktį. Pasiimdavau šunį ir išeidavau į niekur. Kai grįždavau, ji jau miegodavo. Kai pabusdavo, atnešdavau vandens, sutvarkydavau namus. Kai išsiblaivydavo, ji nieko apie praėjusią naktį nekalbėdavo. Taip viskas kaupėsi diena iš dienos... visas skausmas ir nuoskaudos.
Galvodavau, kad kai sueis 18 metų, galėsiu jau apginti savo teises. Iš kur tas amžiaus suvokimas buvo – nežinau. Žinau tik tiek, kad suaugau anksti. Po išgertuvių laikotarpio mama susirado draugą – bendradarbį, gerokai jaunesnį. Parsivedė jį namo. Jis buvo geras žmogus, rūpindavosi namais, manimi ir ja. Bėda buvo ta, kad aš matydavau kaip jie mylisi kasnakt. Man buvo šlykštu. Vėl nemiegodavau ne tik savaitgaliais, bet ir naktimis prieš mokyklą. Nemokėjau mamai paaiškinti, ką mačiau. Bandydavau, bet liežuvis kaip vaikui dar neapsiversdavo. O ji ir kartodavo,kad aš vaikas ir nieko nesuprantu. Tai sakydavo kai man buvo 7, kai buvo 10...13...15... O dabar jau nesu vaikas, bet, jos manymu, vis tiek dar nieko nesuprantu.
Po to, kai jos draugas ją paliko, nes susirado kitą, ji vėl pradėjo gerti. Žodžiu, mūsų bendravimo nebuvo iš viso. Jai nebuvo įdomu, kaip aš mokausi, ką veikiu, ką lankau. Ji tik nueidavo į tėvų susirinkimą, paklausydavo, bet grįžusi irgi nieko nekalbėdavo su manim apie tai, ką sužinojo. Mokykloje nebuvau probleminis vaikas, buvau lyderė klasėje, priešų neturėjau, mokytojai girdavo už mano talentą piešimui ir kūrybingumą, nors pažymiai nebuvo aukščiausi. Ji nesidomėjo mano gyvenimu ir nepasakojo su kuo galiu susidurti. Nei apie mergaitiškus reikalus, nei apie lytinį gyvenimą. Vaikystė mano nebuvo grįsta rožių žiedais, nes, neradusi šilumos, ramybės namie, išeidavau savais keliais, ne šunkeliais.
Kieme turėjau daug draugų, žaisdavom iki išnaktų, man tai buvo leidžiama ir aš nesuprasdavau, kodėl kitų vaikų tėvai juos pašaukdavo namo kokią 9 val. vakaro, kai aš žaisdavau iki vidurnakčio. Savo rajone išmokau išgyventi, apsisaugoti. Nors rajonas vienas pavojingesnių – aplink narkomanai ir benamiai. Baigiau mokyklą be didesnių vargų, įstojau į tuo metu trokštamą specialybę, pradėjau dirbti. Man tuo metu buvo 18m. Jaučiausi nesustabdoma. Gyvenau darbe arba universitete, namo grįždavau tik naktimis, išėjusi 7val. ryto. Rečiau matydavau mamą ir mudvi nesipykdavom, nes tiesiog nebendraudavom. Vėliau keliems mėnesiams išsikėliau gyventi į sporto bazę, kur buvo rengiami sportininkai. Nuo vaikystės aktyviai sportavau, o tuo metu sportas buvo beveik tapęs dienos darbais.
Po poros metų įmonė, kurioje dirbau, sustabdė veiklą. Grįžau namo metusi studijas, be darbo. Tačiau vėliau nesunkiai susiradau įdomų vasaros darbelį, vėliau ir pastovų, pradėjau naujai mokytis, tad viskas buvo mano gyvenime vis tiek gerai. Motinai mano gyvenimo posūkiai įdomūs nebuvo. Aš jai tik pasakydavau faktus, nuomonės neklausdvau, o ji jos ir nepateikdavo. Kadangi suaugau anksti – anksti prasidėjo ir lytinis gyvenimas (16m.) Ji nepraleidžia progos ir dabar tai pašiepti, bet apie tai paauglystėje nebuvo kalbėta su manimi. Viską, ką gyvenime sugebu, turiu ar turėjau, buvo mano rankomis sukurta ir uždirbta. Tačiau dabar, kai vėl nedirbu, o tik mokausi, ji man priekaištauja, kodėl aš nedirbu, ir kodėl aš, būdama tokių metų, sėdžiu jai ant sprando, nors neprašau iš jos nei lito. Tik nemoku už komunalines paslaugas. Ji man tai prikiša. Ir kai tik susipykstam, aš iškeliu vaikystės skriaudas, o ji man atsako, kad čia jos namai, jos taisyklės, ir jos asmeninis gyvenimas.
Iki šiol mes nesugebėjome pasikalbėti apie skriaudas, nes ji jų nepripažįsta. Žinau, kad vaikystėje ją smerkdavau už jos elgesį, nes jo nesuprasdavau. Dabar aš bandau suprasti, bet viską užgožia visi jos eiliniai pasisakymai, kad aš kalta, jog ji neturi vyro, kad aš jos viso gyvenimo klaida, ir kad esu išlaikytinë, ir kad ji noretų, jog aš susirasčiau, kur gyventi. Kai aprimsta ir aš pasakau, kad susirasiu, ji teigia to neprašiusi. Ir taip visą mano gyvenimą. Nebemoku jai atleisti, gailestį, kurį ji man sukeldavo, pakeitė neapykanta. Ji mano mama, bet ji tokia man buvo iki tol, kol pradėjau eiti į mokyklą. Vaikystės nuoskaudos mane persekioja. Paauglystėje ne kartą norėjau žudytis, bet tai buvo vaiko nevilties šauksmas. Dabar aš nepakelsiu prieš save rankos, noriu rasti išeitį, kaip susigyventi su praeitimi, kai ji kasdien iškeliama, kai motinos elgesys nesikeičia... Ar sprendimas iš viso nebendrauti yra išeitis..? Prašau padėkite.
Klausimus psichologei Gitanai Naudužienei galite siųsti elektroniniu paštu: [email protected].
Sveiki, Inga,
Įdėmiai perskaičiau Jūsų laišką. Jūs tikrai turite teisę ir priežasčių jausti nuoskaudą, pyktį ir neapykantą mamai. Užjaučiu Jus, tačiau Jūs negalite įtakoti savo mamos, pakeisti ją ir gauti tai, ko negavote vaikystėje. Visiškai nebendrauti su mama būtų tam tikra išeitis, tačiau ji negali visiškai išvaduoti iš vaikystės nuoskaudų, kurios ir toliau gali jus persekioti, tačiau ne taip dažnai, kaip gyvenant kartu su mama. Už visų negatyvių jausmų, kuriuos jaučiate savo mamai visada galima atrasti meilę mamai ir motiniškos meilės poreikį. Kai netenkinantys ir negatyvūs santykiai su mama tęsiasi metais, žmogui lengviausiai atsitolinti, išstumti visus negatyvius jausmus ir pakeisti juos abejingumu ar neapykanta tuo pačiu išstumiant ir poreikį mylėti. Tačiau poreikis mylėti savo tėvus miršta tik kartu su mumis, netgi tada, kai mes galvojame, kad tokia mūsų savybė jau kruopščiai palaidota.
Pagalvokite apie tai, kad Jūsų mama taip pat kažkada buvo vaiku. Kaip su ja elgėsi jos tėvai? Gal būt mama išmoko Jus mylėti tik taip, kaip sugebėjo ir galėjo išmokti, turėdama tokią, o ne kitokią gyvenimišką patirtį. Iš Jūsų pasakojimo suprantu, kad ir Jūsų mama gyvenime yra susidūrusi su tam tikrais sunkumais, kurie galėjo įtakoti, kad ji tapo tokia, o ne kitokia ir tuos sunkumus sprendė ne pačiai tinkamiausiais būdais ir metodais. Psichologinis atsiskyrimas nuo mamos visada ilgas ir sudėtingas procesas. Tam, kad suvoktumėt, kad mama tai tik paprastas žmogus su savo problemomis ir sunkumais ir kad visada yra tai, už ką jai galima padėkoti, už ką atleisti ir emociškai paleisti gyventi ją gyventi savo gyvenimo, kurį ji sugeba sau susikurti, visą šį kelią lengviausiai pereiti su profesionalu.
Galite pabandyti parašyti laišką mamai ir parašyti jame viską, kuo jūs esate nepatenkinta, ką norėjote ir norite pakeisti, ko laukėte ir norėjote iš mamos. Šio laiško nebūtina atiduoti,jis daugiau reikalingas ne jai, o jums. Mes negalime pakeisti kito žmogaus, tačiau galime pakeisti kažką savyje, pavyzdžiui – pripažinti savo poreikį mylėti savo tėvus, pabandyti pajusti jiems dėkingumą ir užuojautą. Tam, kad atrastumėte savyje galimybę mylėti savo mamą, reikia priimti, kad ji turi trūkumų, padariusi skaudžių Jums dalykų, tačiau kitos mamos jūs niekada neturėsite. Labai svarbu išmokti priimti mamą tokią kokia ji yra su visais trūkumais, silpnybėmis ir klaidomis. Gyvenime mes daug ką galime keisti ir rinktis, tačiau tėvų, kaip bebūtų gaila, negalime pasirinkti, jie yra tokie, kokie yra. Pykdama ant mamos, prisiminkite, kad Jūs pykstate ant žmogaus, kuris daro dėl Jūsų viską, ką gali, ir jeigu ji nedaro ko nors, tai nedaro ne todėl, kad jūsų nekenčia ar nemyli, bet dėl to, kad nemoka mylėti ar elgtis kitaip.
Sėkmės ir stiprybės,
Gitana
