Kreipiuosi pagalbos, nes neberandu sau vietos, negaliu nustoti verkti, negaliu miegoti, nenoriu valgyti… Su vyru pragyvenome 20 metų, turime 19 metų dukrą ir 11metų sūnų. Turėjome labai daug problemų su dukra, ji metus lankė psichologo konsultacijas. Aš prieš dvejus metus netekau darbo… Bet neužsidariau savyje, toliau jo ieškau, lankau anglų kalbos kursus, jogą. Namai blizga, čia visuomet garuoja naminis maistas…
Prieš metus mano vyro elgesys pradėjo labai keistis. Jis niekada nebuvo iš tų vyrų, kurie žarstosi komplimentais, nėra lipšnus, nedovanoja be progos gėlių ir neneša savaitgaliais kavos į lovą… Per tiek metų esam visko patyrę, bet nesu žmogus, laikantis pykčio ar apmaudo, visada stengiuosi konfliktą kuo greičiau išspręsti… O vyras atvirkščiai – nešiojasi pyktį ilgai, nenori apie tai šnekėtis. Jau kuris laikas vis prašiau pasišnekėti apie mus, siūliau išeiti ar išvažiuoti kur nors dviese. Deja, tai neįvyko. Paskutinis mano argumentas buvo tas, kad vaikai mato nuolat verkiančią mamą, niekad nemato laimingų, besijuokiančių tėvų, nemato jų šiltų apsikabinimų… Mes jau pusmetis neturime intymių santykių.
Vakar vyras pasakė, kad viskas seniai jau kitaip, kad tėra rutina, pripratimas, prisirišimas, bet ne daugiau. Turiu jo nuostabų laišką, rašytą gal prieš šešetą metų, neįtikėtina, kad tai rašė tas pats žmogus. O aš jį dar vis myliu, neįsivaizduoju savo gyvenimo ne šeimoje ir be jo. Nežinau, ką daryti, kaip gyventi, kaip neįskaudinti vaikų? Ką pasirinkti – gyvenimą be meilės ir džiaugsmo ar gyvenimą iš pareigos ir prisirišimo? Stengiausi iš visų jėgų būtų gera žmona, meilužė ir draugė. Noriu suprasti, kodėl taip atsitiko, ką dariau ne taip? Nejaugi nieko nebeįmanoma pakeisti, nejaugi nebegalima sugrąžinti meilės? Man meilė visuomet buvo visas gyvenimas… Padėkite, prašau…
Atsako šeimos psichologė Giedrė Gutautė Klimienė
Ar galima grąžinti meilę, neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai. Tikriausiai yra galimybė vėl ir vėl pamilti žmogų, jei dedi pastangas, kreipi dėmesį į savo jausmo puoselėjimą ir t.t. Ar tai darys jūsų vyras, ar jis turi noro tą daryti, nėra aišku. Viena aišku, kad šiuo metu jis yra nusivylęs jūsų santykiais. Tuo pačiu, kad ir kaip sakytumėte, kad negalėsite gyventi be savo vyro – panašu, kad santykiais esate nusivylusi ir jūs.
Ką darote dėl santykių be buitinių pareigų atlikimo? Kiek pastebite savo vyrą, kiek atsižvelgiate į jį, kiek jį paremiate ir palaikote? Kiek dalinatės su juo tuo, kas malonu ir gera? Ar vis tik jūsų bendravimą užgožia priekaištai vienas kitam? Kiek suprantate jo dabartinę būseną ir kiek parodote tą supratimą vyrui?
Jūs iš tiesų galite daug ką pakeisti, tačiau pradėti reikėtų ne nuo kito žmogaus vertimo kažką daryti (šiuo atveju - pasikalbėti), o nuo bandymo suprasti jį, nuo bandymo suprasti, kaip jis jaučiasi, kodėl nenori daryti to, ką prašote ir kas galėtų jam padėti pasijusti geriau. Tokiu būdu gal pavyks prakalbinti vyrą, atverti jo slapčiausias mintis ir jausmus. Jei jis pajus, kad girdite, suprantate ir priimate jį, tai padaryti jam bus lengviau. O tada taps aiškiau, kur link ir kaip galite judėti iš dabartinės padėties.
