Sveiki, turiu problemą. Su vaikinu draugauju jau 7 metus, per kuriuos buvo visko. Dėmesys, susižavėjimas, romantika truko maždaug pusę metų, tuomet į viską žvelgiau lyg pro rožinius akinius. Vėliau buvo pyktis, melagystės, smurtas, skyrybos, po to viskas prasidėdavo iš naujo – pažadai, ateities planai, bendros svajonės… Galų gale pasiilgsti to žmogaus, kol vėl ateidavo ta riba, kai viskas griūdavo…. Visa tai tęsiasi iki šiol… Tik anksčiau visas tas užburtas ratas per metus kartojosi keliolika kartu, kol po 2 metų draugystės atsirado vaikas.
Tuomet pertraukos santykiuose toliau tęsėsi, bet jos buvo rimtesnės, negyvenom kartu pusę metų, vėliau vėl bandėm viską iš naujo. Galiausiai pusantrų metų visai nebendravom ir štai vėl prieš metus pradėjome gyventi kartu. Tačiau dabar jaučiu, kad vėl atėjo riba, kai nebegaliu su tuo žmogumi gyventi. Anksčiau skyrybas labiau paskatindavo mano draugas. Pavyzdžiui, jo išdavystė su mano geriausia drauge, dažni pasilinksminimai, iš kažkur atsiradusios skolos ir t.t.
Bet dabar atėjo riba, kai jaučiu, kad aš pripratau prie tokio gyvenimo būdo, tie visi vaikiški žaidimai, kai skiriamės ir vėl taikomės… Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad po kiekvieno susitaikymo laukiu skyrybų. Suprantu, kad kiekvienas susitaikymas įvyksta ne tiek dėl to, ko aš noriu, kiek dėl vaiko, dėl sugaišto laiko, dėl finansinių sunkumų, dėl bendraujančių šeimų bei dėl to, kad neįsivaizduojame kitokio gyvenimo.
Visa tai mane labai slegia, jaučiuosi pavargusi nuo tokio gyvenimo, prarandu viltį, kad kažkas kada nors gali pasikeisti. Kuo toliau, tuo labiau esu nelaiminga, pati nesuvokiu savo jausmų. Pastaruoju metu ieškau žmonių, kurie mane bandytų suprasti, kuriems būtų įdomios mano problemos, tačiau tokių nerandu.
Patys artimiausi žmonės manęs visiškai nesupranta. Su vaikinu visiškai nebendrauju, jam neįdomūs mano interesai, jis mieliau pažiūrės televizorių nei išklausys mane. Visa tai kaupiu savyje ir žinau, kad vieną dieną viskas sprogs, tad ieškau pagalbos. Ką man daryti? Bijau kreiptis į psichologą, nes mano artimieji manęs nesupranta, todėl bijau, kad jie manęs nepalaikys.
Atsako šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė
Sakote, kad prarandate viltį, kad kažkas kada nors galėtų pasikeisti. Jei iš tiesų pamėginsite pakeisti, kažkas tikrai pasikeis, svarbu nepabijoti pokyčių. Dėl ko jų bijote, čia jau kitas klausimas. Atsakymas į šį klausimą jums būtų išties svarbus.
Rašote, kad bijote kreiptis į psichologą, o štai būtent tai aš jums labai rekomenduočiau padaryti. Jūs esate „užstrigusi“ užburtame rate, iš kurio niekaip nepavyksta išsivaduoti, ir panašu, kad pačiai gali sunkiai tai pavykti, tad profesionali pagalba tikrai jums būtų labai naudinga, padėtų susigaudyti savyje, atrasti tai, kas sukuria tą užburtą ratą ir kas jus laiko jame.
Ši pagalba jums būtų juo labiau reikalinga, jei jaučiatės nesuprasta savo artimųjų ir nerandate žmonių, kurie jus palaikytų. Nebijokite ieškoti ir kreiptis pagalbos, tai svarbus žingsnis, kurį turite žengti vardan tolimesnio gyvenimo kokybės.
