Kai visas pasaulis švenčia, atsiranda taip vadinama „masinė“ emocija. Ji užkrečiama. Vienus „visuotinė linksmybė“ veikia teigiamai. Kitus – neigiamai: vystosi depresija, neviltis...
Kalėdos daugeliui iš mūsų pati didžiausia metų šventė. Jei jų nebūtų, jas reikėtų išgalvoti. Visos tautos, dar iki krikščionybės eros, tuo metų laiku švęsdavo. Tamsiu metų periodu mažai saulės, dažnai būna šalčiai, pūga, pavasaris toli: žmogaus psichika ilgai neištvertų tokio periodo, jei nebūtų atokvėpio.
Gyvename vasarą, paskui auksinis ruduo, paskui Kalėdų laukimas, kuris padeda išgyventi ne itin malonius lapkričio ir gruodžio mėnesius. O sausyje jau dažnai pasirodo saulė, o ir diena ima ilgėti, artinasi pavasaris, kuriuo imame gyventi. Toliau – laukiame vasaros, šilumos, jūros...
Štai mūsų psichinio gyvenimo ciklai. Mes juos paveldėjome iš tūkstančių protėvių kartų. Tačiau kai kam Kalėdos virsta liūdnu periodu.
Greta N. rašo: „Prieš trejus metus kaip tik prieš Kalėdas mano vyras išėjo pas kitą moterį. Likau viena namie ir praverkiau visą savaitę. Jei ne draugė, turbūt būčiau pakėlusi prieš save ranką. Nesitikėjau tokio smūgio.
Štai jau daugel metų iš eilės laukiu Kalėdų su nerimu. Seniau visada džiaugdavaus šventine nuotaika, eglutėmis mieste, žvakėmis languose. Dabar kaip tik per Kalėdas jaučiu vienatvę. Jaučiu, kad esu viena šiame pasaulyje, norisi verkti. Niekur neeinu, sėdžiu namie ir verkiu. Nieko su savimi negaliu padaryti.
Žinau, ką man patarsite: eiti į žmones, sutikti Kalėdas su draugais. Nesinori! O ir draugai turi savo šeimas, Kalėdos – šeimyninė šventė. Nenoriu, kad manęs gailėtųsi ir sodintų prie stalo, kad tik nebūčiau viena.
Praeitais metais prisiverčiau nueiti į restoraną. Pabėgau iš ten po pusvalandžio. Visi dainuoja, prie stalo – šeimos, vaikai, vyrai, man taip ilgu pasidarė, pamaniau: ką čia veikiu?
Ką patartumėte mano atveju? Kaip praleisti Kalėdas, kad nebūtų ilgu? Žinau, kad vėl verksiu, kada visi aplinkui linksminsis, dovanos vienas kitam dovanas. Kalbėjausi su viena moterimi, kuri irgi išgyvena panašius jausmus švenčių metu. Taip kad aš - ne išimtis“.
Per Kalėdas vienatvė išgyvenama aštriau. Greta bijosi tos šventės, nes su ja susiję sunkios psichinės būsenos. Priežastis aiški – psichinė trauma. Jei Gretos vyras būtų išėjęs kovo 8, jai būtų buvę sunku kaip tik tą dieną, bet pavasaris ir saulė turbūt būtų palengvinę jos išgyvenimus. Tamsa ir šaltis psichinę traumą pagilina!
Štai kitas atvejis. Aurelija K. gyvena Vilniuje, Kalėdoms ji išvažiavo pas tėvus. Turėjo atvažiuoti seserys, brolis. Tačiau viskas susiklostė kitaip, niekas neatvažiavo, ji teko vienai praleisti daugelį dienų su senais ir ligotais tėvais. „Visaip linksminau tėvus, pasakojau anekdotus. Bet mačiau, kad jiems neįdomu, juokų jie nesuprato, anksti gulėsi, dejavo, meldėsi, o aš likdavau viena prie stalo ir klausydavausi, kaip už lango siaučia pūga. Mane apimdavo kažkoks siaubas, viskas atrodė tamsu, be prošvaisčių, norėjosi iš ten bėgti“.
Nuo to laiko Aurelija bijosi Kalėdoms važiuoti pas tėvus. Nors Aurelija apie tai nekalba, bet tokiose situacijose žmogus galvoja apie artimą mirtį, apie gyvenimo beprasmiškumą...
Saugokitės tokių minčių per Kalėdas! Jos gali atvesti prie depresijos. Pačiose mintyse apie amžinybę nėra nieko blogo, jos leidžia gyvenimą paversti teisingesniu. Bet jei jūs verkiate, patiriate siaubą – pasakykite sau, kad jūsų jausmai liguisti. Kovokite su tokiomis mintimis, bėkite nuo jų, jos neduoda jokios naudos. Kabinkitės už to, kas susiję su gyvenimu: kasdieniniai rūpesčiai (maisto gaminimas, bendravimas buitinėmis temomis, dovanų teikimas), buto tvarkymas, rūpinimasis savo išore. Galų gale – sėskitės prie darbo, jei galite dirbti namie.
Apskritai, „rimtas“ mintis atidėkite kasdienai. Jei jums nepavyksta atsikratyti tamsių minčių, išgerkite truputį alkoholio, tai atpalaiduos. Nelikite vienatvėje, organizuokite sau bendravimą! Tokią dieną geriau jau būti lengvabūdiška, negu raudoti.
Ar nepastebėjote, kad tampate ramesnė, pasitikinti savimi, kai tik šventės baigiasi? Kada visi dirba, kada prasideda kasdienybė, įgyjame pagrindą sau po kojomis. Bet kai visi švenčia, kada dirba tik greitoji pagalba ir policija, mus apima nesąmoninga baimė.
Šiuo metu pasąmonė mus užvaldo. Prisiminkim, kad mūsų protėviai tūkstančius kartų išgyveno religines, mistines būsenas. Mistika prabunda ir mumyse. Mus tarsi kas pakeičia. Mes ne visuomet save atpažįstame per šventes. Ne visada valdome savo emocijas. Mūsų emocijos gali nustebinti mus pačius. „Gaminome maistą Kalėdoms, - prisipažįsta Dalia L. – Staiga užsiplieskiau, mane užgavo, kad man daro pastabas. Sesuo pasakė, kad tokią dieną nuodėmė pykti. Į ką atsakiau, kad man nereikia pamokymų. Nežinau, kurlink mane ėmė nešti. Sesuo irgi užsiplieskė“.
Tai tipiška situacija. Paprastai santūri, Dalia tą dieną jautėsi ne itin užtikrintai. Ir tai nenuostabu. Ji per šventes neteko atskaitos taškų: nevaikščiojo į darbą, vaikai per atostogas išvažiavo pas močiutę, vyro taip pat nebuvo namie, užsiiminėjo kažkokiais reikalais.
Kai praėjo šventės, Dalia, kaip nekeista, su palengvėjimu atsiduso, kada teko eiti į darbą. Ji atrado įprastą aplinką: vyras skutasi, irgi skuba į tarnybą, vaikai pusryčiauja valgomajame, kraunasi portfelius... Viskas savo vietoje.
Įsidėmėkite: per šventes netenkate daugelio savo vaidmenų, iškrentate ir įprastos vagos (o kartais ir iš įprastos aplinkos). Tai susilpnina jūsų protą ir sustiprina pasąmonės jėgų valdžią. Taigi, būkite budrūs.
