Norėjau paklausti patarimo. Tačiau prieš tai pasistengsiu apibūdinti situaciją. Kažkada, kai dar nebuvau ištekėjusi už savo vyro, nuėjau į kairę. Vyras (tada dar vaikinas) apie tai sužinojo. Po metų susituokėme, po dviejų metų pastojau.
Kaip išaiškėjo, jis nuėjo į kairę (buvau nėščia kelis mėnesius). Jis, sprendžiant iš jo trumpų kalbų, lankydavosi pas ją retai ir ne visada jam išeidavo pasantykiauti. Apie neištikimybę sužinojau, kai mūsų bendram vaikui buvo pusė metų. Jis su ja jau metus draugavo. Kaip išaiškėjo, meilužė buvo tris mėnesius nėščia. Vyrui buvo šokas, pasikeitė jo elgesys, tapo irzlus, nekalbus. Niekas apie jo situacija nežinojo. Jis gyveno dvigubą gyvenimą. Vaidino ištikimą vyrą, kuris išėjo vaiko priežiūros atostogų ir kartą per mėnesį ieškojo dingsties išvykti trims dienoms (pasirodo, turėjo padėt statyti meilužei priestatą).
Tuo pat metu teko vaidinti ir gerą žentą, nes meilužė manė, kad jis nevedęs ir neturi vaikų, jis buvo supažindintas su giminėmis ir t.t. O vyras metus trynėsi su meiluže, nes atsirado galimybė (meilužė jį „nusikabino“) tyliai atkeršyti už skriaudą, kurią jam padariau (nusukau į kairę). Kai sužinojau apie tai, puoliau į isteriją, nenorėjau gyventi, paskui aprimau, liepiau jai pasakyti viską. Jis nesiryžo.
Paskambinau jai pati, jie buvo kartu (ji atvažiavo pas jį į varžybas). Jis vėl nesugebėjo jos palikti, pasakė, kad liks su ja. Tai pat pasielgė, kai sužinojo apie jos nėštumą, nors manė, kad jei pastos, ją paliks, nes ji sakė, kad gimdys vaiką bet kuriuo atveju. Žodžiu, situacija tapo tokia, kad jis klausė, ar galėsiu gyventi su juo žinodama, kad yra kitas vaikas.
Jis vejamas nenorėjo manęs ir mūsų pirmagimio palikti, nes mus mylėjo, o ten nieko neplanavo ir nemylėjo, tik naudojosi (vyro žodžiai). Bet dėl vaiko, tęsė savo vaidybą, pas ją važinėdavo beveik kiekvieną savaitgalį satyti priestato (kol pagimdė), dalyvavo gimdyme (mane tai labiausiai įžeidė, labiau už pačią išdavystę, bet vyro logika – tai juk tik gimdymas, norėjau pažiūrėti, kas gims). Kai aš gimdžiau, jis pamatė savo mažą kopiją, kurį iškart pamilo, o kai gimdė ji – jis tik dar labiau suabejojo, nes jis neįsitikinęs dėl tėvystės, nes ji ne su juo vienu bendravo, o vyras tą žino.
Kai meilužės vaikui sukako aštuoni mėnesiai, ji pradėjo jį spausti, kad jis rinktųsi (aš irgi spaudžiau visą laiką, nes erzino jos sms ir skambučiai, jo melas jai). Jie išsiskyrė, ji pusantro mėnesio tylėjo. Bet nebūtų ji… Ji vėl pradeda iš tolo, kol prisėlina, vaidina nekaltą avelę, pyksta, kodėl vyras ja nesidomi. Mane tas erzina, juk jis turi vaiku, o ne ja domėtis. Tuo labiau, kad vyras įtaria, kad ji turėjo kitą ir nėštumo metu, ir po to… Ji žaibišku greičiu sugebėjo išsikraustyti iš tėvų namų pas kitą vaikiną (pas tėvus neliko jos ir vaiko daiktų, nors prieš Naujuosius dar vaidino, kad mama pavežė į kitą miestelį, nes vyras turėjo ją su vaiku ten pasiimti ir ten parvežti). Bet vat nesuprantu, kodėl ji slepia viską (vyras turi įtarimų, bet jais su manimi nesidalina, jam nepatinka apie ją kalbėti), juk galėtų pasakyt dabartiniam vaikinui, kad atvažiavo vaiko tėtis vaiko lankyti. O dabar ir naujajam draugui meluoja, slepia kažką, o gal net ir jam pasakė, kad jis vaiko tėvas.
Vaiko gimimo liudijime tėvas nėra nurodytas. Kai ji dar buvo nėščia, mano vyras pasakė, kad darys DNR. Tuomet ji pasidarė rimta, o kai jai pasakė, kiek tai kainuoja, ji pralinksmėjo ir pakeitė temą. Kai vyras su ja skyrėsi, jis pasakė manantis, kad vaikas ne jo ir darys tyrimus. Ji pradėjo rėkti, kad neduos vaiko, kad nusibodo jis su savo nesamonėmis. Dabar ji dažnai pamini sms žinutėse „mūsų vaikas“, mėgina būti gera. Mes darėm DNR, bet ne laboratorijoje. Pirkome kažkokį vokelį iš detektyvo, jame buvo du popieriniai vokeliai su dviem vatos pagaliukais kiekviename. Tyrimus ėmė vyras, plikom rankom (detektyvas aiškino, kad net pirštinių nereikia) vaiko seilių mėginius, dėjo į vokelį ir savo mėginį. Tuos jo ir vaiko vokelius reikėjo dėl į vieną bendrą voką ir siųsti į Angliją. Atsakymą gavom greičiau nei tokiais atvejais turėtų būti. Jis buvo teigiamas, tačiau taip pat buvo parašyta, kad už už mėginių kokybę ir tyrimus jie neatsako.
Meilužė mane erzina, ji kišasi į mūsų gyvenimą, rašinėja, visaip stengiasi atkreipti į save dėmesį. Kai ji trumpam dingsta, aš pamirštu viską ir viskas būna gerai. Bet kai jis važiuoja vaiko aplankyti (kartą per mėnesį) ir kai ji rašinėja, mane užvaldo pavydas ir pyktis, kurį, žinoma, išlieju ant vyro. Todėl mes pykstamės, nes jis vengia apie juos kalbėti. Jis sako, kad ji jam nerūpi, o dėl vaiko vėl nori daryti DNR. Suprantu, kad jis bendrauja su ja, kad galėtų matytis su vaiku ir paimti mėginius DNR tyrimams (kuriems pakartoti kol kas nėra pinigų).
Bet nežinau, kaip valdyti pyktį, juk jis manęs jai nepristatė, vaiko neparodė, aš jaučiuosi tarsi viskas tęsiasi – aš ne žmona… Ir kištis negaliu, nes taip nieko gero nebus. O ji juo manipuliuoja, elgiasi kaip nori, o gal jau ir yra sukūrusi naują šeimą, tik pati nežino, kuris tėvelis. Raminuosi, kad vyras šalia ir mus myli.
Patarkit, ką man daryti…
Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė
Savo laiške smulkiai aprašote tai, kaip klostėsi jūsų šeimyninis gyvenimas. Situacija išties nepavydėtina… Turbūt ne apie tokį gyvenimą svajojote tekėdama ir kurdama šeimą. Jūsų laiškas rodo, kad jums gana sunku matyti situaciją tokią, kokia ji iš tiesų yra.
Atrodo, kad bet kokia kaina stengiatės išlaikyti savo svajonę apie laimingą šeimą nesugriautą, kai į ją kėsinamasi. Atsisakydama pripažinti tikrovę, pakliūnate į keblią situaciją, kai susipainiojate, nebežinote, kas esate savo šeimoje, negalite sau leisti jausti tikrų jausmų. Tik jums pačiai spręsti, ar nedvigubinate sau daromos žalos taip pasiaukodama dėl svajonės.
