Trejus metus bendrauju su savo jaunystės draugu ir rengiamės bendram gyvenimui. Būdami jau seniai vieniši, suradome vienas kitą. Mūsų vaikai suaugę, išsilavinę.
Įvairiomis progomis bendraujame su jo vaikais, santykiai šilti ir draugiški, tačiau tuomet, kai dalyvauja jo buvusi žmona, aš esu ignoruojama. Nugirsta priežastis iš jo sūnaus kviečiant į gimtadienį – mama nejaukiai jausis, jei būsiu aš… Todėl taktiškai išvengdavau dalyvavimo šeimos šventėse. Draugą pavykdavo įkalbėti eiti vienam, tačiau pastarąjį kartą jis paaiškino sūnui, kad vienas neateis, nes tai jį ėmė slėgti. Sūnus nekeičia požiūrio.
Tampu bendravimo priežastimi ir blogai jaučiuosi. Ačiū už mintis.
Atsako psichoterapeutė Birutė Didžiokaitė:
Savo laiške rašote, kad blogai jaučiatės „tapusi bendravimo priežastimi“. Tačiau turbūt neišvengiama tai, kad darysitės vis svarbesnė savo draugui ir jo šeimai, santykiams vystantis toliau… Galbūt jo artimiesiems taip pat reikia laiko apsiprasti ir priimti jus į savo šeimą. Vargu, ar įmanoma, kad jūs abu pradėsite gyvenimą nuo nulio. Jei planuojate bendrą gyvenimą, kažkokius santykius su buvusia šeima teks palaikyti. Geriau pagalvoti iš anksto, kokių santykių norėsite.
Sėkmės.
