Kai lauke lyja, mes sėdime namie, o jeigu einame į lauką, tai pasiimame skėtį, o ne barame dangų ir debesis. Mes žinome, kad dėsnis, dėl kurio lyja, nepriklauso nuo mūsų, ir paprasčiausiai stengiamės pagal savo jėgas ir galimybes prie jo prisitaikyti.
Bet štai kyla konfliktas šeimoje, darbe, gatvėje ar autobuse, ir tuomet atrodo, kad jei ne kito žmogaus piktavališkumas, - konflikto nebūtų kilę.
O ką galvoja tas kitas žmogus? Tą patį.
Mintyse kitam žmogui mes primetame savo elgesio modelį. Kai nugalime jį, prispaudžiame prie sienos, - kuriam laikui nusiraminame: mums regisi, kad iš konflikto pasisėmėme tam tikros patirties.
O ką daro jis? Tą patį.
Tačiau bendravimo dėsniai yra tokie pat objektyvūs kaip gamtos ir visuomenės dėsniai.
Atlikime psichologinį eksperimentą iš Dembo testo.
Nubrėžkite vertikalią skalę. Jos viršuje pažymėkite "protingiausi žmonės", apačioje - "kvailiausi". O dabar pažymėkite vietą, kurioje esate jūs.
Pažymėjote save per vidurį? Ne, kur kas aukščiau! Atspėjau? Manote, skaitau jūsų mintis? Ne. Tiesiog žinau psichologijos dėsnius.
Bet kuris žmogus, turintis sveiką protą, pažymi save būtent čia. Atlikite šį eksperimentą su artimaisiais, paskui pateikite jiems lapelį su savo variantu, ir pamatysite, kad sutapimai gali būti milimetro tikslumu...
Kokią išvadą galima padaryti iš šio eksperimento?
Pirma. Turime atminti, kad bendraujame su žmogumi, kuris apie save yra geros nuomonės.
Bendraudami su kitu, pabrėžkite tai visa savo povyza, frazėmis pokalbio metu. Geriausia, kad visąlaik atidžiai stebėtumėte pokalbininką.
Antra. Pokalbininko atsakymą suprogramuoja jūsų klausimas. Ir ne tik suprogramuoja - priverčia jį taip atsakyti.
Pabandykite pažymėti save viršutiniame taške. Nepavyksta? Teisingai. Arčiau viršutinio taško paprastai save pažymi silpno proto žmonės. O arčiau žemiausio? Irgi nepavyksta. Arčiau apatinio taško save pažymi žmonės, sergantys sunkia depresija. Arba Sokrato tipo išminčiai, kurie sako: "Žinau, kad nieko nežinau."
Jeigu partnerio atsakymas mūsų netenkina (o jis, kaip jau žinome, - priverstinis), vadinasi, mes pateikėme ne tą klausimą.
Taigi pirmiausiai būtina modeliuoti savo elgesį, ir tik tada partneris elgsis taip, kaip reikia jums.
Kyla klausimas: o kaipgi jis? Mes laimėsime, o kas bus jam? Čia ir slypi psichologiniai bendravimo ypatumai: neturi būti laimėtojų ir pralaimėjusiųjų. Arba abu laimi, arba abu pralaimi. Todėl jūsų pergalė bus ir jūsų partnerio pergalė.
Trečia. Jokiais būdais neauklėkite bendravimo partnerio. Auklėjimas baigiasi apie penktuosius - septintuosius metus. Tolesnis poveikis vadinamas perauklėjimu. O perauklėti galima tik vieną žmogų - patį save.
Taigi auklėjimo objektas visada po ranka. Atsiveria stulbinamos perspektyvos: dirbkite su savim, savo elgesiu, mokykitės bendravimo dėsnių. Būkite tvirtas, bet išmintingas ir nenuožmus auklėtojas. Nebauskite savo "auklėtinio" pernelyg griežtai, stenkitės jį įkalbėti. Nes perauklėjimas - tai pertvarka, o ji visada sunki ir skausminga.
Teksto autorė Vilma Skiotienė.
