Pasak psichologų, kai smurtautojas yra vyras ar mylimasis ir kai tai kartojasi, moters asmenybė ypač pažeidžiama, nes tas asmuo į kurį ji kreiptųsi saugumo ir pagalbos, būtent ir tampa pavojaus šaltiniu. Kadangi smurtautojas siekia auką izoliuoti, ji tampa vis smarkiau priklausoma nuo savo įkalintojo, ne tik išgyvenimo bei pamatinių kūno poreikių tenkinimo prasme, bet ir ta prasme, kad iš jo vienintelio ji gauna informaciją, tik jo dėka išlieka visiškai gyva. Kuo smarkiau auka įgąsdinama, tuo smarkiau ji linkusi kabintis į tą vienintelį santykį, kuris jai leidžiamas: santykį su smurtautoju. Stokodama santykių su kitais žmonėmis, ji bando rasti žmogiškumo savo įkalintojo asmenyje ir prisiriša prie savo skriaudiko. Auka neretai gyvena baimindamasi užsitraukti jo rūstybę, tačiau jis jai atrodo galingas, vadovaujantis.
Kai kurios užguitos moterys pasakoja, kad pasineria į ypatingai iliuzinį pasaulį, priima savo partnerių įsitikinimus ir vertybes, savo noru nuslopindamos abejones ir taip įrodydamos ištikimybę ir paklusnumą. Tokios moterys, kai teigia R.Norwwood myli per stipriai, jos taip prisiriša prie savo vyrų ir tiki jais, kad net nutraukusios smurtinius santykius, sunkiai užmezga lygiaverčius santykius. Juk nei vienas eilinis santykis nepasiūlys tokio intensyvumo kaip patologinis ryšys su smurtautoju. Patirtas smurtas suaugusiame amžiuje suardo jau susiformavusias jo asmenybės struktūras, tačiau pasikartojantis smurtas vaikystėje suformuoja deformuotą asmenybę. Yra teigiama, kad buitinio smurto stebėjimo psichologinės pasekmės vaiko elgesiui, emocijoms yra panašūs į bet kokios patirtos fizinės prievartos pasekmes. Vaikui, gyvenančiam smurto persmelktoje aplinkoje, iškyla grėsmingas uždavinys, kaip prisitaikyti. Jis privalo rasti būdą, kaip išsaugoti pasitikėjimą žmonėmis, kurie pasitikėjimo neverti, kaip rasti saugumą situacijoje, kuri nesaugi, kaip kontroliuoti situaciją, kuri gąsdinamai neprognozuojama, kaip įgyti jėgų beviltiškoje situacijoje.
Psichologinė smurtavimo prieš vaiką aplinka priverčia jį išsiugdyti ypatingus sugebėjimus tiek kūrybinius, tiek destruktyvius. Be to, pasak psichologų, vaikai užaugę smurtaujančiose šeimose patologiškai prisiriša prie tų, kas juos išnaudoja ir apleidžia; šį prieraišumą jie stengiasi išsaugoti, net paaukodami savo pačių gerovę, savo pačių realybę ar gyvybę.
Daug vaikų išgyvenusių smurtą liudija, kad juos nuolat lydėdavo čia pat tykančios mirties nuojauta. Kai kuriuos vaikus nutildydavo smurtu arba tiesiog grasinimu nužudyti; dažnai jiems buvo grasinama, kad jeigu jie priešinsis arba nepaklus, mirs kas nors iš šeimos, brolis arba sesuo, nesmurtaująs iš tėvų arba pats smurtautojas.
Išgyvenusieji smurtą pasakoja ne tik smurto baimę, bet ir juos apėmusį visišką bejėgiškumo jausmą. Šeimoje, kur viešpatauja smurtas, tėvai savo tėviška kontrole naudojasi dirbtinai, kaprizingai ir absoliučiai. Taisyklės klaidinančios, nenuoseklios ar akivaizdžiai neteisingos. Aukos dažnai pasakoja, kad labiausiai juos gąsdindavo nenuspėjamas smurto pobūdis. Nežinodami, kaip nukreipti nuo savęs smurtą, jie išmokdavo priimti visiškos kapituliacijos padėtį.
Prisitaikymas prie tokios nuolatinės grėsmės, reikalauja pastovaus budrumo. Vaikai išsiugdo ypatingus gebėjimus greitai išvysti pavojaus ženklus. Jie itin tiksliai prisiderina prie savo engėjų vidinių būsenų. Kai vaikas pastebi pavojaus ženklus jis stengiasi apsisaugoti arba išvengti smurtautojo, arba jį numaldyti. Jie stengiasi tapti kuo mažiau pastebimi, slepiasi tam tikrose vietose, sustingdami, susiriesdami į kamuoliuką, didesni bėga iš namų. Tad būdami nuolatinio jaudinimo būsenoje, išorėje privalėjo išlikti tylūs ir nejudrūs, vengdami kokiu nors būdu fiziškai parodyti , kad viduje susijaudinę. Jei nepavyksta smurto išvengti, vaikai bando nuraminti smurtautoją, pademonstruodami mechanišką paklusnumą.
Smurtaujančioje šeimoje vaikai išgyvena prieštaringus jausmus savo tėvams, tai yra artimiausi žmonės, kuriems jie jaučia meilę ir tuo pačiu didžiulė baimė, pyktis, bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmai. Dažnai vaikai jaučia kaltę, gėdą, savęs kaltinimo jausmus. Vaikui atrodo, kad jis kažką daro ne taip, dėl to yra baudžiamas. Specialistai įvardija penkis pagrindinius veiksnius, darančius neigiamą įtaką vaikui, kuris yra nepatiria tiesioginio smurto, bet yra to smurto liudininkas:
1. Stebėdamas vieno iš tėvų prievartą kito atžvilgiu, vaikas išmoksta agresyvaus elgesio, ne lygiateisiškumo šeimoje.
2. Visa šeima taikosi prie vieno šeimos nario, iš baimės paklūsta jo kontrolei. Gyvenimas šeimoje, kurioje moteris patiria buitinį smurtą yra chaotiškas, jame nėra jokių aiškių taisyklių – taisyklės namuose keičiasi priklausomai nuo smurtautojo norų, nuotaikų. Tokia šeimos situacija apibūdina ir vaiko elgesį bei emocijas – vaikas išgyvena chaotiškumą.
3. Šeimos izoliacija. Gėdos jausmas priverčia moterį, vaikus, šeimą tapti izoliuota nuo aplinkinių – vaikai iš smurtaujančių šeimų neretai neturi teisės pasikviesti draugų pas save, privalo vengti pasakoti kam nors apie tai, kas pas juo vyksta. Šeimos izoliaciją įtakoja ir tai, kad moteris neretai bijo kreiptis pagalbos – ir dėl to, kad pati jaučiasi atsakinga už savo vyrą ir tokį vyro elgesį, ir dėl to, kad baiminasi pasekmių (skyrybų, socialinių tarnybų įsikišimo, policijos ir pan.), dėl to, kad nori išlaikyti šeimą ir baiminasi likti viena, dėl to, kad jaučiasi bejėgė.
4. Šeimos paslapties laikymas. Iki šiol yra paplitusi nuostata, kad pati šeima privalo spręsti smurto problemą ir yra atsakinga už šios problemos išsprendimą. Ši nuostata virsta į tokį elgesį: kreiptis pagalbos negalima, nes pati šeima privalo su tuo susitvarkyt. Todėl smurtas šeimoje tampa “paslaptimi”, kurią privalo laikyti visi šeimos nariai.
5. Moterys, patiriančios smurtą taip pat gali žiauriai elgtis su savo vaikais dėl bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmo. Tyrimai rodo, kad pasikeitus situacijai (nutraukus prievartą prieš moterį) jau po kelių dienų moteris liaujasi žiauriai elgusis su savo vaikais.
Tarptautinė akcija „16 dienų be smurto“ vykdoma lapkričio 25 – gruodžio 10 dienomis.
Inga Stankevičiūtė
