Alkoholis žlugdo žmogiškumą
Apie alkoholį rašėme jau ne kartą. Sutinkame įvairių požiūrių, o savajį turime susiformuoti patys: remiantis asmenine patirtimi, kitų stebėjimu ir savomis bei kitų patirtomis klaidomis. Dauguma šiuolaikinių dvasinių mokytojų rekomenduoja atsisakyti protą svaiginančių priemonių ir kviečia žmones ieškoti savyje sąmoningumo, brandos ir gilaus žmogiškumo, susijusio su vidiniu dieviškumu. Vis daugiau visuomenės autoritetų pasirenka blaivybę kaip gyvenimo būdą ir pavyzdį kitiems jauniems žmonės ir tai džiugina. Net jei nesinori pripažinti, tenka įsisąmoninti, kad bet koks alkoholio kiekis žmogui yra žalingas, o būtiną sveikatos palaikymui alkoholio kiekį pasigamina pats organizmas, kurio sistemos veikia sklandžiai. Žmonės, kurie nuolat vartoja alkoholį tokiais kiekiais, kad apsvaigsta, kartais net neprisimena visko tiksliai, po truputį degraduoja: žalojamas ne tik kūnas, bet ir žmogaus dvasia. Prisigėrę žmonės sugeba daryti tai, ko blaivus niekada nedarytų. Nėra nė vieno teigiamo pavyzdžio, kad galėtume pasakyti: va, žiūrėkite, vartoja alkoholį, o koks žmogus – ir dvasingas, ir padorus, ir atsakingas, o koks tėvas, o koks brolis, o koks kaimynas! Alkoholis stabdo svarbių gyvenimo tikslų išsikėlimą, svarbių tikslų siekimą, skatina stabdyti svarbių problemų sprendimą, nors žmogui gali atrodyti, jog jis – labia sėkmingai gyvenantis.
Tėvai yra atsakingi už vaikus
Kai kalbame apie vaikų auklėjimą, dažniausiai norime išgirsti patarimų, kurie galėtų taip paveikti auklėjamų vaikų elgesį, kad jie darytų tai, ką reikia mums. Nes dauguma suaugusiųjų mano, jog jie supranta, kaip reikia gyventi. Visgi, Levas Tolstojus bei daug kitų didingų išminčių manė kitaip: norėdami auklėti kitus, turime auklėti save. Saviaukla yra pats geriausias būdas į jaunosios kartos tinkamą auginimą. Ar tinkamą pavyzdį rodome savo vaikams? Ar tikrai suvokiame visus savo pasirinkimus? Ar suvokiame, ko mokome kasdien savo vaikus? O gal mes norime elgtis, kaip mums patogiau, ir tikimės, kad vaikai nekartos mūsų įpročių? Atminkime: silpnavalis, silpno charakterio, žemų žmogiškųjų vertybių žmogus niekada neišauklės tvirtos asmenybės, tikrojo lyderio, sąmoningo ir atsakingo ateities kūrėjo. Kada liausimės pirkti vaikams taip vadinamą vaikišką šampaną? Kada liausimės vaikų pirštus kišti į savo alkoholio taures? Kada liausimės nesirūpinti vaikais, kai patys esame paskendę linksmybėse? Kada išgėrę liausimės šlaistytis su vaikais į parduotuves ar dar kažin kur?
Kiekvienas iš mūsų esame svarbūs
Mūsų visų bėda – manyti, kad tai, kas nesusiję su mumis tiesiogiai yra ne mūsų problema. Dauguma nesusimąsto, kaip mes visi esame susiję. Gražią frazę – mes visi esame vienis – įsisąmoninę tik nedaugelis. Ilgalaikiai tyrimai leidžia daryti stulbinančias išvadas: vienas žmogus savo artimoje aplinkoje daro įtaką 40-70 procentų žmonėms. Ne tik savo artimiesiems šeimoje, bet ir kaimynystėje gyvenantiems. Štai kodėl realus yra posakis – jei nori pakeisti pasaulį, pakeisk save. Pradėkime pažangą nuo savęs, pradėkime rūpintis savimi ir savo artimaisiais, susimąstykime, kokį elgesį, kokius įpročius turime pakeisti, kad gyventume sąmoningesnį gyvenimą? Jei stebime neteisybę šalia savęs – nepraeikime pro šalį, reaguokime. Sakoma, kad brandus žmogus reaguoja pagal vietą, laiką ir aplinkybes. Nenešiokime savyje neva paslapčių, kurios gali sugriauti kitų žmonių gyvenimus.
Sudėtingos gyvenimų dramos
Įprasta manyti, kad pakankamai padoriai gyvenantiems žmonėms tragedijos negresia. Tai nėra tiesa. Žmonės patiria visko. Visi žmonės. Mums, žinant apie kitų tragedijas, nebūtina tapti visažiniais didvyriais, tačiau turime paieškoti būdų, kaip padėti. Nevalia moterų, kurios patiria smurtą, kaltinti, kodėl ji ir vaikus neva pražudė ar pasmerkė tokiam neteisingam gyvenimui. Neretai smurtautojų aukomis tampa ne itin stabilios psichikos žmonės. Neretai smurto aukos – moterys neturi savyje tiek galių, kad nutrauktų joms ir jų vaikams prasidėjusius ydingus ir žalingus gyvenimo scenarijus. Jei galime padėti kad ir informuodami atitinkamas tarnybas – jau prisidedame prie neteisybės stabdymo. Dažnai reikia nuoseklaus informavimo, o ne vienkartinio. Dažnai reikia didžiulės globos, didžiulio atsidavimo. Supraskime: jei žmogus mylėtų save, jei jis būtų psichiškai stabilus, jis su labai nedidele tikimybe įsiveltų į jam žalingus santykius.
Valstybės atsakomybė už žmogų
Panašios tragedijos aiškiai parodo, kaip valstybė rūpinasi žmogumi, piliečiu. Lietuvoje labai trūksta tėvų švietimo, ypač rizikos grupėms priklausančių žmonių mokymų. Ir mokytojais neturėtų tapti bet kokie specialistai. Padėti, realiai padėti pametusiems šviesą savo gyvenime, gali tik giliai mylintis kitus žmones individas. Jei kaltinsime degradavusius – pradėsime kovą. Jei juos teisinsime – pataikausime ir neturėsime valstybėje sistemos, kuri kurtų adekvačias pasekmes piktavaliams. Išminčiai moko: su piktavaliais reikia elgtis kaip su piktavaliais. Nevalia ieškoti humanizmo ten, kur jo nėra. Tikėkimės, kad ši tragedija įkvėps Lietuvos įstatymų kūrėjus peržiūrėti spragas, kad visi Lietuvos vaikai, moterys ir seni žmonės, net jei jie gyvena rizikos aplinkose, būtų kaip galima labiau apsaugoti nuo jiems gręsiančių neteisybių. Užtenka transliuoti tragedijų scenarijų autorius kaip nesutramdomus didvyrius! Užtenka maitinti žmonių protus svetimų gyvenimų istorijomis, kuriose budelis taip ir lieka nenubaustas! Kelkime žmonių tikėjimą, jog tol, kol mes esame gyvi, mes galime ką nors pakeisti vardan savo ir kitų gerovės!
