Kodėl tėvai negali džiaugtis vienas kitu?
Labai išmušė iš vėžių ką tik įvykusios tėvų skyrybos, kuriems 50 metų, atrodo vaikai užauginti, atėjo laikas džiaugtis vienas kitu, o tėtis pasirinko kitą moterį. Dabar su abejais santykiai jautrūs. Bandau morališkai ir kaip galiu palaikyti mamą, bet pastoviai dvejoju savo sprendimais, ar neaukoju savo šeimos, nes dabar ir vyras mano įtrauktas, aš pas mamą su vaikais dažnai būnu, atostogos su mama.
Per daug gal noriu, kad visiems būtų gerai, jau nebesuprantu savo poreikių, nes atrodo, kad abejonės ir kyla nuo to, kaip mano sprendimas įtakos mano vaikus, vyrą, tėvus ir tik tada atsiduriu aš. O gal bijau prisiimti atsakomybės už sprendimus, norisi, kad visi būtų laimingi. Ir vėl parsideda abejonės. Ką daryti?
Kur gi čia pakastas šuo?
1. Savo gyvenime moteris atlieka labai daug vaidmenų. Vienas jų - dukra. Kas yra dukra? Tai nerūpestingumas, tai galimybė būti lepinamai, tai galimybė gauti tai, ko nori, tai galimybė būti globojamai ir mylimai. Ir nevalia tėvams tapti niekuo kitu. Valia būti dukra. Visada. Žinoma, kai tėvams reikia pagalbos tam tikrame amžiuje, rūpinkimės jais, padėkime jais.
2. Tik pasistenkime išlikti savimi. Šioje situacijoje verta nusistatyti tokią santykių formą su mama ir tėvu, kad negriūtų moters gyvenimas. Vaikai jokiu savo elgesiu nepadarys tėvų laimingais. Tik patys tėvai gali tapti laimingais. Arba ne. Vaikams tenka tapti laimingais su tuo, kas yra. Tačiau galima nesiklausyti mamos skundų, koks tėvas blogas. Galima nuo to pasitraukti, brėžiant aiškias ribas aplink save. Tad visada verta gyventi savo gyvenimus. Geriausiai, kaip tik galime. Ir rūpintis valia tais, kam labiausiai to reikia. Šioje situacijoje tai yra vaikai, pati moteris, moters šeimos gerovė.
3. Verta įsisąmoninti savo atsakomybių ribas. Kai skiriasi tėvai, vaikų atsakomybės čia nėra. Nei padėti gražiai išsiskirti, nei sutaikyti, nei dar ką nors. Vaikų reikalas yra tik vienas: toliau gerbti tėvų pasirinkimus. Ir mylėti tėvus bent jau už tai, kad padovanojo gyvybę. Ir tą padarė abu, o ne motina - "didvyrė". Dažna praktika, kai vaikai "išdavikui tėvui" kelia neįvardintą arba įvardintą sąlygą: mes tave mylim, gerbiam, bet tavo kitos šeimos matyti nenorim.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vaikai nemyli ir negerbia tėvo. O tėvas, kaltės vedinas, pataikauja jau suaugusiems vaikams. Kad ir tie jo neišsižadėtų. Tai yra ydingas bendravimo ratas. Tai rodo, kad vyras negerbia savęs ir labai bijo. Tačiau tokios sudėtingos situacijos duotos visiems: vyrui, kad jis atsisakytų baimės; vaikams, kad atsisakytų riboto gyvenimo supratimo. Kai pamoką išmoksta bent viena pusė, ydingas bendravimo ratas nutraukiamas.
Vyras neišsižada vaikų, tačiau nusistato kitokią bendravimo formą su vaikais, kurie smerkia jo pasirinkimus. Vyro aiškus demonstravimas, kad jis yra lojalus savo antrai šeimai, padeda vaikams adekvačiai priimti realybę. Vaikai su laiku suvokia, kad tėvo pasirinkimai nebuvo nukreipti prieš juos. Tiesiog kiekvienas turi galimybę būti laimingu. Ir ja reikia naudotis. O ne bijoti, ką pasakys vaikai.
Vyras ir žmona yra labai susiję. Tiek sėkmingi santykiai, tiek skyrybos - tai abiejų žmonių bendras rezultatas. Gali būti, kad žmonės ilgą laiką gyveno tik dėl vaikų. Neva dėl vaikų. O iš tiesų, tiesiog apsimetinėjo, nebuvo savimi, neleido būti laimingiems. O kai vaikai užaugo, lengviau pradėjo gyventi taip, kaip visada norėjo.
Taip jau yra, kad vyrams paisyti savo norų yra lengviau. Nes vyrai... Jie dažniausiai susiję su vaikais yra tiek, kiek myli moterį. O kai jos nebemyli, gali apsiriboti vaikų išlaikymu. Mūsų visuomenė ir tai jau laiko didžiuliu didvyriškumu.
Ko gi dar norėti iš tokių herojų? Ironizuoju paplitusį iliuzinį vyrų neįgalumą būti gerais žmonėmis, kai šalia gyvena "bloga" moteris. Svarbu suprasti, kad skyrybas sukūrė abu tėvai. Labai dažnai moteris tampa auka ir tyliai sau galvoja, kad dėl jos aukojimosi vyras visada bus šalia jos. Ji gi nepalieka jo.
4. Labai svarbu žinoti, kad visi laimingi vienu metu gali būti tik visi nušvitę. Nemanykime, kad nuo mūsų priklauso kitų žmonių laimė. Nesusireikšminkime. Nusivilsime savimi veltui. Dar ir dar. Tol, kol nepasidalinsime atsakomybe su artimaisiais ir Dievu. Būkime laimingi.
