Violeta Melnikienė, LRT Klasikos laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt
Pasąmonė išminties prikaupusi daugiau, todėl pamėtėja daug geresnį sprendimą negu sąmoningos pastangos, sako Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė Jolanta Sondaitė. „Negalime pasąmonės prievartauti, ji turi savo ritmą ir dėsnius, bet jos aktyvumas pasireiškia daug stipriau, kai susilpniname sąmonę. [...] Tada ateina labai svarbių įžvalgų apie gyvenimą, labai rimtus sprendimus ir pasirinkimus“, – pastebi ji.
J. Sondaitės teigimu, kai ryžtamės pasižiūrėti į save iš šalies ir pamatome save be jokių pagražinimų, tampame daug atlaidesni kitiems, supratingesni ir kuriame harmoningesnį gyvenimą: „Kai permąstome, keičiame požiūrį į bendravimą, mes vis tiek sąveikaujame, ir tai veikia mūsų ankstesnius santykius. [...] pasąmonės lygmenyje mes esame labai stipriai susiję ir su pačiais artimiausiais, ir su tais, su kuriais mus siejo draugystė. Pasąmonės ryšys niekur nedingsta, jis išlieka, ar mes bendraujame, ar nebendraujame.“
– Vienatvė – galimybė susitikti su savimi. Kas susitikus vyksta ir kam to susitikimo reikia?
– Psichologijoje vienišumas vertinamas dvejopai – gali būti ir negatyvi jo samprata, ir teigiama, pozityvi. Negatyvu tada, kai vienišumas patiriamas per praradimą, išsiskyrimą, kai jis yra tam tikra neišvengiama kančia, neišvengiama žmogiškosios būties dalis. O kitas vienišumo aspektas yra susijęs su savęs pažinimu, augimu: kai žmogus, tarsi atsiskyręs nuo kitų, vienišumą panaudoja tam, kad pažintų ir priimtų save, susitiktų su tikruoju savimi, įsigilintų į tikruosius savo jausmus, nebijotų pasižiūrėti, pripažinti savo emocijų, išgyvenimų.
Būtent šis procesas paskui padeda geriau suprasti ir kitus žmones: gilina empatiją, toleranciją, atlaidumą. Iš esmės po tokių išgyvenimų gerėja ir bendravimas su kitais, nes kai žmogus nebijo pasižiūrėti į save tokį, koks yra iš tikrųjų, jis tampa daug atlaidesnis ir kitiems. Tada jis gali priimti kitus, labiau juos vertinti, labiau puoselėti bendravimą.
– Kad konstruktyvi vienatvė duotų tokių rezultatų, žmogus turbūt turi turėti patirties?
– Taip, galima sakyti, kad reikia mokytis produktyviai būti su savimi, priimti save. Tai neatsiranda iš karto. Augdamas žmogus išmoksta save matyti taip, kaip kiti jį mato, vertinti taip, kaip kiti vertina. Mums visada lengviau matyti kitus, analizuoti ir vertinti kitų veiksmus. O būdami vieni su savimi mes turime galimybę į kažkokias bendravimo situacijas, ypač sudėtingesnes, pasižiūrėti iš šalies, stebėti save kaip visiškai kitą žmogų, pajusti, kas ir kaip buvo, kas lėmė vienus ar kitus veiksmus, kas sukėlė vienokias ar kitokias emocines reakcijas. Tai didžiuliai klodai, atveriantys didžiules galimybes pažinti save, o tada ir keisti savo elgesį.
– Yra žmonių, kurie linkę analizuoti kitus, bet savo poelgių neapmąsto. Ar toks žmogus gali save analizuoti?
– Tokia galimybė yra, bet tai nebūtinai lengva. Mes esame pripratę daugiau stebėti, analizuoti kitus. Bet pasižiūrėjus, kokie mano veiksmai, jausmai, reakcijos provokavo, sukėlė kitų žmonių elgesį, atsiveria labai įdomūs ir netikėti atradimai. Tačiau tai pripažinti ir sugebėti pasižiūrėti į save reikia pasiryžimo ir drąsos. Tai nelengva kelionė į save, nes tai, ką mes atrandame, nebūtinai teigiama – dažniausiai atrandame nelabai gražių dalykų, tokių pasąmoningų, šešėlinių.
Kita vertus, kadangi tada atsiveria didžiulės transformacinės galimybės keisti save, tai yra ir didžiulis potencialas, todėl ta kelionė tampa be galo įdomi. Tik pasižiūrėję į save atidžiau tarsi pro padidinamąjį stiklą įgyjame nepaprastą galimybę keisti ir transformuoti tai, kas mums galbūt nelabai patinka mūsų gyvenime, santykiuose su kitais. Tai didžiulis lobis.
– Minite ir džiaugsmą, ir tam tikrą iššūkį bei išgąstį susitikus su savimi. Kaip tą slenkstį peržengti žmogui, kuris nebuvo labai motyvuotas keistis, nes aplinka taikėsi prie jo? Kaip jis gali pajusti poreikį, kad atsirastų motyvas tą daryti?
– Tokiu būdu jis gali tapti savo santykių, savo gyvenimo kūrėju. Tie, kurie nepabijo iššūkio ir ryžtasi nelengvam patyrimui pasižiūrėti į save iš šalies be jokių pagražinimų, pagerinimų, gauna didžiulį apdovanojimą. Pamatęs ir išdrįsęs priimti nelabai džiugus, nelabai malonius dalykus, žmogus tampa daug atlaidesnis kitiems, supratingesnis, sugeba įsijausti ir atpažinti kitų žmonių tikrąsias emocijas, o ne tas, kurias jie demonstruoja. Tai kelias į harmoningesnį gyvenimą, ypač svarbus, kai atsiduriame sudėtingose situacijose.
– Yra žmonių, kuriems kiti nereikalingi. Kokį džiaugsmą jie patiria būdami su savimi?
– Žmogus yra socialinė būtybė, bet ir toks būdas, jei žmogus peržiūri savo praėjusį gyvenimą, ankstesnius santykius, yra produktyvus. Jei mes permąstome, keičiame požiūrį į bendravimą, mes vis tiek sąveikaujame, ir tai veikia mūsų ankstesnius santykius. Keisdamasis žmogus, kad ir atsiskyręs nuo visų, iš tikrųjų labai padeda visiems tiems, su kuriais yra ar buvo susijęs, nes, pavyzdžiui, pasąmonės lygmenyje mes esame labai stipriai susiję ir su pačiais artimiausiais, ir su tais, su kuriais mus siejo draugystė. Pasąmonės ryšys niekur nedingsta, jis išlieka, ar mes bendraujame, ar nebendraujame.
– Kai žmogus pamato save tikrą, galbūt atsiranda graužatis, kaip dabar viską pataisyti, kaip toliau gyventi su netikėtai išplaukusiomis kaltėmis?
– Svarbiausia – priimti save ir atleisti. Aš taip elgiausi, suteikiau kitiems skausmo, bet aš tai suvokiu ir priimu. Tai, ką turime sieloje, reikia apšviesti savo vidine šviesa. Kai apšviečiame, priimame, o tada viskas keičiasi, nes nebegali likti taip pat.
– Kaip žmogui, kuris visą gyvenimą save teigė kaip teisingą, dorą, sąžiningą, staiga apkabinti savo blogąsias savybes? Sakoma, niekada nepadėk žmogui suprasti, jeigu jis tam nepasiruošęs, kad jis neišprotėtų. Kokie žingsniai būtini prieš apkabinant save? Galvoti, kad ir kiti nėra apaštalai?
– Priėmimas savęs su tamsiosiomis pusėmis padeda suprasti ir prisiliesti prie žmogiškosios prigimties netobulumo. Klaidos yra ir žmogaus prigimties dalis, ir galimybė augti. Tai suvokę, mes norime atleisti bei apkabinti ir nebeteisti. Prigimtis vis tiek vėliau ar anksčiau, rečiau ar dažniau pasireiškia kiekvienam iš mūsų. Kai atpažįstu ir pripažįstu tą savo žmogiškosios prigimties dalį, galiu augti, tobulėti, keistis. Taip, šis procesas reikalauja stiprybės ir drąsos, bet kartu ir švelnumo.
– Vis prisimenu Carlą Gustavą Jungą – jo pacientai, buvę neteisingi savo šeimos nariams ir kitiems žmonėms, prieš mirtį staiga panoro ištaisyti santykius. Vadinasi, prieš mirtį kažkas pasąmonėje atsitinka, kad žmonės net be pastangų pamato, kas buvo neteisinga?
– Vidiniai pokyčiai lemia tai, kad mes nebegalime reaguoti ir veikti taip, kaip anksčiau, atsiranda natūralus noras veikti kitaip, kad sugrąžintume harmoniją, pažeistą pusiausvyrą. Sunkios ligos, mirties akivaizdoje staiga pradedama matyti kitaip, atsiranda požiūris į save iš šalies. Kai žmogus suvokia, kad artėja pabaiga, jis natūraliai permąsto gyvenimą. C. J. Jungo požiūriu, pasąmonė savotiškai vairuoja mūsų gyvenimą, ta dalis žino apie mūsų išėjimą ir tam ruošiasi. Mirties akivaizdoje smulkmenos atkrinta, tai, kas nėra esminga, pasitraukia savaime, o iškyla ir sustiprėja esmingi, kažkokie neišspręsti, neišsakyti dalykai.
– Vienatvė šiandienos žmogui būtina, kad jis atsitrauktų nuo rutinos, bėgimo ir skubėjimo. Dabar labai populiaru tris keturias dienas pagyventi tyloje vienuolynuose, su niekuo nekalbant ir nebendraujant. Ką tai duoda?
– Taip, dėl intensyvaus tempo ir informacijos srauto žmogui nėra taip jau lengva rasti laiko ir vietos susitikti su savimi. Tokiais atvejais tenka išvažiuoti į tam tikras vietas. Bet tai būtina vien dėl to, kad tokie atsitraukimai mūsų bendravimą daro produktyvesnį. Praradęs ryšį su savimi, žmogus pradeda daryti klaidingus sprendimus, prisikuria dar daugiau problemų. Iš tiesų kartais psichika pati žmogų apsaugo (tarkim, per ligą), kai jis pats nesugeba atsitraukti nuo išorinio gyvenimo intensyvumo ir susitikti su savimi.
– Žmonės, išgyvenę tas tylos savaites ar dienas, pasakojo, kad jie nieko net neanalizuoja: tiesiog būna tyloje, su niekuo nekalba ir tada savaime iškyla tai, kas svarbiausia ir opiausia.
– Įvairiai būna. Bet taip, atsiskyrimas, susitelkimas (malda ar kažkokia praktika) iš tiesų pradeda iš pasąmonės iškelti tai, kas jautriausia, svarbiausia. Kartais ateina ir per sapnus, iškyla su labai didele jėga. O tada atgal nebeišeina sukišti, tenka tvarkytis. O jei mes gyvename labai intensyviai, viską tiesiog užspaudžiame, neleidžiame tam prasimušti. O, nuvažiavus kad ir kokiai savaitei, tai, kas svarbu, tikrai iškyla. Suaktyvėja pasąmonė, intuicija, ateina kažkokie sprendimai, geros mintys, įžvalgos. Atrodo, kas tas laikas? O tas laikas gali būti labai produktyvus, nes mes, sąmoningai nieko neplanuodami, susilpniname sąmonės kontrolę, leidžiame pasireikšti pasąmonei.
Pasąmonė išminties, informacijos yra prikaupusi daugiau, todėl pamėtėja daug geresnį sprendimą negu mūsų sąmoningos pastangos. Mes negalime pasąmonės prievartauti, ji turi savo ritmą ir dėsnius, bet jos aktyvumas kaip tik daug stipriau pasireiškia, kai mes susilpniname sąmonę. Todėl labai svarbu palikti nors kiek erdvės ir visiškai laisvam neveikimui arba veikimui. Tada ateina labai svarbių įžvalgų apie gyvenimą, labai rimtus sprendimus ir pasirinkimus.
