Antigrožio konkursai
Visai neseniai Kaune vyko konkursas, kuriame tėvai ,,išpuošė“ savo vaikus ir galvojo jiems kuo baisesnius vardus. Viena mergina pasivadino prakeiktąja. Ar tai pokštas? Ne. Žodis yra energija. Žodis yra materija. Žodis - tikrai nėra žvirblis. Ir ne visa tą žino.
Ne visi žino, kad mes sudaryti iš vandens. Japonų mokslininkas Masaru Emoto tą įrodė. Ir ne tik tai. Jis įrodė, kad vanduo turi atmintį. Ką tai reiškia? Negatyvi informacija keičia vandens struktūrą į chaotišką. Pozityvi informacija keičia vandens struktūrą į harmoningą, tobulą ir tvarkingą.
Kai žmogus keikiasi, jo tobulos vidinės struktūros yra ardomos. Kai žmogus klausosi destruktyvios muzikos, vyksta tie patys procesai. Kai žmogus meldžiasi, sako gražius žodžius, klausosi pakilios muzikos, jo struktūros tampa harmoningomis.
Tai daro didžiulę įtaką žmogaus savijauta, gyvenimo tikslams, sveikatai, santykiams. Belieka tik išsikelti hipotezę, kas gi įvyko su vaiku, kai jo išorinis grožis buvo suardytas lavoninės vaizdais.
Ar tikrai to linkime sau ir savo vaikams? Ar verta užduoti klausimą: kaip atrodytų dabar miręs mano vaikas? Pajuskime absurdą. Ir priimkime sprendimą: dalyvauti jame ar ne.
Protėvių svarba
Visi šie šou - tėra būdas nusisukti nuo gyvenimo prasmės. Kai kurie tai vadina atsipalaidavimu. Tačiau tai nėra atsipalaidavimas. Tai tiesiog beprasmybė. '
Tai yra laiko švaistymas veltui. Netgi, sakyčiau, su žala. Aš nemanau, kad nelietuviškos šventės šventimas yra nepagarba Dievui ir pagarba Velniui. Katalikų bažnyčia veltui muša pavojaus varpus.
Didžiausias pavojus kyla mums tuomet, kai mes vėl ir vėl pamirštame savo protėvius.
Mes taip susireikšminome, kad galvojame, jog esame čia kaip savaiminė vertybė. Nesame dėkingi nei savo tėvams, nei savo protėviams. Žinoma, yra išimčių. Tačiau bendra tendencija yra būtent tokia. Ir žmonės dėl savo nedėkingumo gyvena labai sudėtingus gyvenimus.
Todėl lapkričio 1 ir 2 dienos yra skirtos prisiminti protėvius. Nevalia jų raudoti, kviestis sugrįžti, gailiai gedėti ir raudoti. Valia jiems siųsti meilę, ramybę, dėkoti už tai, kad jie buvo. Nes jei ne jie, tai ir ne mes. Štai ką mes praleidžiame, ieškodami kuo baisesnės kaukės sau ir savo vaikams.
Prisipažinti, atsiprašyti ir gyventi
Likimo transformacijos mokytojas Dmitrijus Trockis nuolat mums primena: gerbkime ir mylėkime savo tėvus bei protėvius ir būsime laimingi bei sėkmingi.
Dauguma vyresnių žmonių pagarbą painioja su pataikavimu. Aš dažnai susitinku su Trečiojo amžiaus universiteto studentais, kurie vis pasisako: mes nedrįsdavom vienų ar kitų dalykų pasakyti savo tėvams, nes gerbėm. Ne, mielieji. Tai nebuvo pagarba.
Tai buvo baimė. Meilė ir pagarba nesusijusi su baime. Mums verta išmokti būti savimi, prisipažinti sau, ką jautėme kadaise, būdami su savo tėvais, seneliais ir kitais jau anapilin išėjusiais giminaičiais.
Kai pripažinsime tuos jausmus, kuriuos kadaise paslėpėm, nurijom, užkasėm, atstatysim darną: už nemalonius jausmus atsiprašysim, už malonius jausmus padėkosim.
Atsiprašysim, nes mums tėvai padovanojo gyvybę, ko daugiau mes norime? Ir būtinai padėkosim, jei nespėjome. Nes jie ir mes esame to verti. Todėl Dmitrijus Trockis moko: verta parašyti bent po 40 laiškų savo reikšmingiems giminaičiams. Juose bus visko: ir malonių jausmų, ir nemalonių. Svarbiausia, juose būsime tikrieji, nesuvaidinti mes.
Šlovinkime gyvenimą, o ne mirtį
Pažiūrėkime į sutvarkytus ir prižiūrėtus kapus. Dažnai susiduriame su mirties kultu: susitinkame mirimo dieną, minime mirimo metines ir pan. Tačiau svarbiausias datas tarsi praleidžiame - gimimo datas. Kviečiu prisiminti artimųjų gimimą, jų gyvenimus.
Lai išpuoselėti kapai nebūna gražesni už vidinį santykį su protėviais. Tik tas, kuris kuria su savo protėviais harmoningą ryšį net jiems jau išėjus, gali sulaukti savo gyvenime sėkmės.
Tie žmonės, kurie pamiršta gyvus ir mirusius tėvus, nebus laimingi. Savo antroje knygoje, kurią skiriu moterims, daug pasakoju apie šio ryšio atstatymą, palaikymą.
Galima susikurti ne tik meditacijas, bet ir kasdienius ryto ir vakaro ritualus, kurių dėka mes gausime ne tik protėvių meilę, bet ir palaikymą savo gyvenimo tikslų siekimui. Būkime ryšyje!
